Išbūk čia, kaime, niekur be reikalo nevažiuok. Skaityk Romualdo Granausko apsakymus lyg maldą: tokie jau mes varguoliai, tokie nuskriausti, o išbūnam, išlaikom tai, ką vadinam lietuviškumu. Ir Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ tartum malda mums, Lietuvos vyrams – reikia tokio užsispyrimo, tokios kantrybės...

13 - ajame Prigimtinės kultūros seminare "Prigimtinė kultūra XXI amžiuje: tąsa, tankis, takumas" vyko konkursas-fotostudija  „Iš ko pažinsi, kad lietuvaitis?“ 

Fotografės Karolinos Želvės nuotraukos leidžia pamatyti, kaip šiandien įsivaizduojama nešiosenos tradicija, kokie medžiaginiai ženklai jai priskiriami. 

Iš karto galiu atsakyti – verta. Iš esmės čia daugiau nieko ir nepasakysiu, kam detalės neįdomios, galite daugiau neskaityti.

Pusiaužiemis – pats žiemos vidurys. Tiksli šios senovinės šventės diena nėra žinoma, bet liaudies  kalendoriuje  ji tapatinama su sausio 25 diena arba su vasario 2 d. Tai ne tik diena, kai meška ar barsukas ant kito šono verčiasi (ką ir šiandien juokaudami prisimename), bet ir žinia, jog žiema pasiekia savo galimybių ribą ir keičia savo pavidalą. Šalto švytėjimo blyksnis – dievo Svaikstiko kardas...

Jau kelintus metus iš eilės sausio mėnesį neužmirštuolė tampa svarbia gėlele Lietuvoje –  vieni ją segasi kaip simbolį, leidžiantį išreikšti pagarbą žuvusiesiems sausio 13-ją už mūsų visų laisvę, kiti kalba apie šį simbolį su abejone ar pasipiktinimu. Kokia neužmirštuolės simbolinio vaizdinio kilmė ir ryšys su lietuvių prigimtine kultūra? 

Apie įvairovę ir jos nudrenavimą. Apie stereotipus ir Statkevičiaus kolekciją. Apie tautinį kostiumą ir tautinę uniformą.

Vigmantas Butkus FB reaguodamas į prieššventinę žiniasklaidą rašė: „susidaro įspūdis, kad gyvenu valstybėje, kurios pagrindinė religija yra Etnografija, o pagrindiniai kulto tarnai – šieno po staltiese istorijos [...] žinovai?“. Iš tiesų namų šventėse nemažai butaforinių etnografinių detalių. Ar Kalėdų senelis viena jų? 

Pasirinkimas galvoti, kalbėti ir rašyti lietuviškai, seniai tapo apsisprendimu. Tai yra mano būtis ir laikysena, apie kurią iki šiol neturėjau progos plačiau papasakoti. Viliuosi, kad šios eilutės nors vieną įkvėps ir paskatins skirti didesnį dėmesį savo žodynui, mūsų visų kalbai.

Dažnai tenka girdėti ir skaityti apie Lietuvos ir Europos perskyrą. Keliami retoriniai klausimai − ar Lietuva su Europa, ar prieš ją, ar lietuviai nori ar nenori būti europiečiais. Pažįstamas šūkis  − „Būkime europiečiais!“ (ar netgi „Nebūkime provincija, būkime europiečiai“).  Tai žadina smalsumą, kas gi yra ta taip dažnai minima „Europa“ ir kaip šis iš esmės politinis klausimas įvelkamas į kultūrinį rūbą ir formuoja Europos kultūros sampratą. Kas šiandien suvokiama kaip europietiška kultūra ir koks jos santykis su prigimtine kultūra Lietuvoje?

Turiu nuojautą, kad vyrai gyvenime tvarkosi gerokai prasčiau nei moterys. Trumpesnis vyrų gyvenimo amžius vainikuoja jų pastangas. Trumpesnis vyrų gyvenimas nėra prasmingesnis nei moterų. Moterys, vis dar gaunančios mažesnes algas, užtikrintai stumia vyrus į pakraščius. Prezidentė moteris – ne atsitiktinumas.