Apie Daujotytės „Boružę, ropojančią plentu“, „Scanoramos“ įspūdžius ir apie tai, kad prigimtinė kultūra gali būti ne atskiro laiko ir erdvės apibrėžta kultūra, bet bendras kiaurai peraugantis dėmuo.

Prigimtinės kultūros sąvoka nėra savaime aiški. Ji yra mūsų kuriama abejojant, tikslinant, permąstant. Kuriama iš tam tikros išgyvenamos būtinybės, iš poreikio, kurį irgi nėra paprasta įvardyti.

Kartais lipdant ir apžiedžiant puodus jų dugnai buvo ženklinami ženklais, turinčiais ne tik kultūrinę, ūkinę, bet pirmiausiai – mitinę reikšmę. Mažas puodų paženklintais dugnais skaičius senovės gyvenviečių, piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose, didelis – Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos pilkapiuose, kapinynuose, aukojimo vietose verčia manyti, kad kitados puodai su ženklais buvo skirti šventėms; šie indai glaudžiai siejosi su laidojimo apeigomis ir vaizdiniais apie mirusiųjų pasaulį.