Vykintas Vaitkevičius
Bajorų kapinyno tyrinėjimai 2006–2013 metais
Kapinynas yra žemumoje tarp Bajorų ir Šuolių kaimų (Kietaviškių sen., Elektrėnų sav.), rytinėje Briaunio ežero pakrantėje, pelkių apsuptoje 23x32 m dydžio iki 1,2 m aukščio kalvoje nuolaidžiais šlaitais ir nežymiai iškilusiu viršumi (LKS94 538939, 6064876). Jau XIX a. – XX a. pirmoje pusėje jos šiaurine puse į Briaunio ežerą vedė melioracijos kanalas. Už 300 m į rytus nuo kapinyno yra Vilkų sala vadinama aukštuma, 300 m į pietus – Sidabro kalnas (Sidabrakalnis). Už 1,2 km į pietryčius nuo Bajorų kapinyno, panašioje topografinėje padėtyje yra Vindžiulių kapinynas, datuojamas XIV a. pabaiga – XV a.
Vienas šalia kito esantys Švenčiuko, Švenčiaus ir Briaunio ežerai praeityje buvo vienas vandens telkinys, tačiau jo mažėjimo etapai (1 pav.) ir šių ežerų susidarymas iki šiol nėra tiksliai datuotas. XVII a. pradžios istoriniai dokumentai Šuolių apylinkėse mini tik Švenčių. 1846 m. Kietaviškių dvaro valdų planas Briaunių su Švenčiumi jungiantį upelį, šiandien paverstą kanalu, vadina Švente (Свънцъ).
1994 m. Bajorų kaimo gyventoja Ona Gudelienė Kaišiadorių Etninės kultūros centro ekspedicijos dalyviams Olijardui Lukoševičiui ir Sigitai Nistelytei padovanojo ietigalį iš suardyto degintinio kapo (po melioracijos kapinyną mėginta arti). 1995 m. šią radimvietę žvalgė Algirdo Girininko vadovaujama archeologinė ekspedicija, buvo ištirtas nedidelis šurfas, surasta degintinių kaulų, keramikos, daugiau kaip šimtas smulkių metalinių radinių ir jų dalių (perduoti į Vytauto Didžiojo Karo muziejų – 2 pav.).
Nuo 2006 m. Bajoruose dirba Klaipėdos universiteto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinė ekspedicija (visi archeologiniai radiniai saugomi Kaišiadoryse). 2006–2013 m. Bajoruose buvo ištirtos 28 perkasos, bendras 296,70 m2 plotas. Metalo ieškikliu išžvalgyta kapinyno teritorija ir pietuose esantis Sidabro kalnas. Visa ištirto ploto žemė buvo išsijota arba perplauta 3x3 mm sietais (tyrimų plotai 1–4, 7 – po du kartus).
Seniausi archeologiniai radiniai datuojami mezolito bei ankstyvojo neolito laikotarpiu (apie VIII–VII tūkst. pr. Kr.). Tai 1469 titnaginiai dirbiniai: skaldytiniai, ovalo formos kirvelis, peiliai, gremžtukai, rėžtukai, ašmenėliai, jų dalys ir nuoskalos, išsibarstę visame tyrimų plote, įvairiame gylyje. Dauguma šių radinių padengti storesne ar plonesne patina, nugludinti, nemaža dalis – paliesti ugnies (3 pav.). Bronzos amžiui būdinga akmeninio kirvio su skyle kotui pusė į kapinyno teritoriją pateko, matyt, viduramžiais ir yra susijusi su vaizdiniais apie nepaprastą Perkūno kulkų galią.
Lipdytos keramikos šukės grublėtu paviršiumi (344 vnt.) surastos įvairiose ištirto ploto vietose, datuojamos I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. vidurio laikotarpiu. Jam priklauso ir mėlyno stiklo karoliai su balta bangele, alavo lydinio skirstikliai, molinių ritinio formos verpstukų dalys, kai kurie kiti radiniai.
Kapinyno radinių horizontas kalvos viršuje – tai apie 28–32 cm storio velėnos ir juodžemio sluoksnis, kupinas degintinių kaulų, keramikos šukių, geležies, žalvario ir kitų radinių. Jie būdingi XIV–XV a. pirmai pusei; kape 7 surastas apsilydęs sidabrinis denaras su įrašu ПЕЧАТ, nukaltas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo pradžioje, apie 1392–1396 m. (4 pav.)
Tyrinėjant šiaurinę kalvos papėdę minėtas kapinyno radinių horizontas virto meldais apaugusiu, apie 18–22 cm storio durpių sluoksniu. Jis susidarė virš 22–28 cm juodo smėlio su degėsiais ir pelenais storymės. Tiek durpių, tiek juodos spalvos smėlio sluoksniai leidžiantis nuo kalvos, tolydžio storėja, neria į pelkių vandenis. Penki medienos ir išplautų angliukų pavyzdžiai Vilniaus laboratorijoje buvo datuoti skirtingais laikotarpiais nuo 170 BC–60 AD (Vs–1783) iki 1110–1290 AD (Vs–1655).
2006–2013 m. rasta 17,65 kg osteologinės medžiagos. Didžioji jos dalis – sudegintų žmonių kaulai. Tyrimus apsunkino specifinė kaulų morfologija: jie smulkūs, apsitrynę, nudilusiais kraštais (5 pav.). Tarp jų beveik nėra epifizių ir kitų trapesnių fragmentų (išimtį sudaro tik durpėse surasti geros būklės fragmentai). Vyrauja diafizės ir kaukolės skliauto dalys, pasitaiko dantų; tačiau šiuo metu nėra galimybės nustatyti minimalaus individų skaičiaus. Identifikuoti kaulų fragmentai priklauso visoms amžiaus grupėms, pradedant 2–10 m. amžiaus vaikais, baigiant virš 40 m. amžiaus suaugusiais individais.
2006–2007 m. paleozoologiniams tyrimams atrinkta perdegusių ir ugnies neliestų gyvūnų kaulų. Minėtinas prie kapo 5 surastas šuns kulno centrinis kaulas ir šuns uodegos slankstelis, kapo 7 duobėje rasta galvijo danties dalis, mesėdžio plaštakos ar pėdos distalinė dalis ir šuns uodegos slankstelis. Įvairiose kapinyno vietose dar rasta paukščio, avies arba ožkos, kitų nenustatytų gyvūnų kaulų. Dėmesį atkreipia penki arklio dantys, aptikti skirtingose ištirto ploto vietose, kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Jie gali būti susiję su kapinyne rastais pavieniais žirgo ekipuotės elementais: balno diržo sagtimi, kamanų skirstiklio dalimi, karčių įvija ir apyuodegiu.
Rastos 12 998 XIV–XV a. pirmos pusėje ant pasukamo stalelio (stovylo) apžiestos keramikos šukės (6 pav.). Jų dydis ir išlikimo laipsnis nevienodas. Antai, 2006 m. dirbant kapinyno kalvos viršuje, surasta 3386 vnt. šukių, kurios svėrė 10,932 kg (vidutiniškai 3,2 g), o 2009 m., tyrinėjant rytinį kalvos šlaitą ir šiaurinę papėdę, surastos 828 vnt. šukės, kurios svėrė 1,322 kg – vidutiniškai 1,6 g).
Dalis keramikos šukių yra papuoštos bangelės arba lygiagrečių linijų ornamentu, šukės priklauso daugeliui puodų ir puodynių. Kai kurios šukės antrą kartą pateko į ugnį ir sukepė. Aptikta 20 puodų dugno šukių su reljefiniu ženklu arba jo žymėmis; vyrauja svastikos motyvas (7 pav.).
2006–2013 m. iš viso rasta 2508 individualių geležies, žalvario, alavo, sidabro, stiklo, molio ir akmens radinių. Dalis jų sveiki ir lengvai atpažįstami, tačiau didesnė pusė – sutrupėję, sulaužyti arba ugnyje susilydę dirbiniai bei metalo lašeliai, dideliame karštyje nulašėję nuo žalvarinių dirbinių. Visų jų dydis svyruoja nuo kelių milimetrų iki keliasdešimt centimetrų.
Tarp įvairių reikmenų ir darbo įrankių paminėtinos 53 adatos ir jų dalys (8 pav.), 36 peiliai ir jų dalys (9 pav.), 38 skustuvai ir jų dalys, 21 kilpvinių (nedidelių U formos geležinių dirbinių, įkalamų į kokį nors medinį daiktą), 19 ylų (tarp jų – 2 tordiruotos), 18 raktų ir jų dalių, 12 uždaro tipo skiltuvų ir 16 skiltuvų akmenys ugniai skelti, 8 verpstukai ir jų dalys (1 – šiferio akmens), 67 įvairios geležinės ir žalvarinės kniedės. Šiandien sunku atsakyti į klausimą, ar su laidojimo papročiais gali būti susiję 8 žvejybos kabliukai (10 pav.). Jie geros būklės, degę ugnyje, vienas – ypatingai stambus, surastas ant įžemio.
Tarp papuošalų ir kostiumo detalių vyrauja 156 žalvariniai ir geležiniai diržo, kamanų ir kiti apkalai (11 pav.), dar 15 apkalų puošė pinigines. 42 pasaginės segės ir jų dalys (cilindriniais, aguoniniais, storėjančiais, grybo formos, daugiakampiais ir gyvūniniais galais), 31 apskrita skardinė segė ir jų dalys (12 pav.), dviejų lietų apskritų segių dalys. Su segėmis susiję, bet atskirai nuo jų rasti 53 liežuvėliai. Apyrankių dalių rasta 34 (tik dvi sveikos – pinta ir juostinė atriestais galais), 49 įvairių tipų žiedai ir jų dalys (juostiniai, pinta ir praplatinta priekine dalimi, tordiruoti). Ypač įdomus sidabrinis žiedas, kurio lankelis buvo sukapotas į nedideles dalis (iš viso surastos 8); mažiausia svėrė 0,426 g, didžiausia – 0,987 g (toks pats pirmųjų lietuviškų monetų svoris) (13 pav.). Kai kurie iš 69 žvangučių (14 pav.) tebeskamba! Jų skleidžiamas garsas primena žirgo šuoliavimą.
Atskirai minėtina 11 geležinių sagčių (tarp jų – padengtos sidabru, 15 pav.), 7 grandys ir jų dalys, ne mažiau kaip 11 grandelių nuo šarvinių marškinių, 24 įvairaus dydžio įvijos, 4 žalvarinės sagos, 6 ugnyje susilydę alavo karoliukai, įvairių tipų stiklo karoliai. Kartu su jais į apvaras buvo suverta 20 kabučių, tarp jų – trys kryželiai.
Be to, kapinyno kalvos viršuje rasti 7 įmoviniai ir 1 įtveriamasis ietigalis (16 pav.), 3 plačiaašmeniai ir 1 miniatiūrinis kirvis (17 pav.) bei keletas, manoma, strėlių antgalių. Šiaurinėje papėdėje, vandens apsemiamame plote, aptikta 10 pačiaašmenių kirvių, 6 strėlių antgaliai, 3 įmoviniai ietigaliai ir trys Z tipo vienašmenio kalavijo dalys. Kiek toliau nuo kalavijo geležtės (po ja būta kirvio, o aukščiau – stačiai įsmeigto ietigalio) rastas viršutinis rankenos skersinis, buoželė, žalvarinis makštų antgalis. Toje pačioje vandens apsemiamoje vietoje, kur rasti šie ginklai, 2009 m. aptiktas antrojo viduramžių degintinio kapinyno radinių telkinio pakraštys (telkinys tęsiasi į šiaurę, pelkių kryptimi 18a–b pav.).
2009–2013 m. Bajorų pelkėje buvo ištirtas 24,75 m2 plotas (19 pav.), kuriame aptikta 4,99 kg degintinių žmonių ir gyvūnų kaulų (šis ir visi kiti šlapynės tyrimų skaičiai paimti iš bendros statistikos, kuri jau pateikta), keramikos šukių bei žalvario, geležies, akmens, stiklo dirbinių. Tarp jų – iš ankstesnių tyrinėjimų kalvos viršuje pažįstamas stačiakampio formos diržo apkalas, raktas apskrita galvute (su liejimo siūlėmis), kniedė, žvangutis, juostinės apyrankės dalis ir kt. Unikalus šio horizonto radinys – 41 cm ilgio, 4 cm skersmens, į galą nežymiai plonėjanti, sutrūnijusi gluosnio blindės (gluosnio genties, kuriai taip pat priklauso karklas, žilvytis) lazda su įrėžomis (20a–b pav.).
Apie 0,7–0,85 m giliau pelkės paviršiaus, 1,9–2,1 m ilgio ruože (pailgas ŠR–PV kryptimi) rasti suirę ugnies neliesti žmonių palaikai (21 pav.), keli nuo karščio sutrupėję akmenys. Jie priklauso nemažiau kaip keturiems individams, kurių kaulai į vandenį pateko, spėjama, jau be minkštųjų audinių. Kaulai slūgsojo ne anatominėje padėtyje, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dauguma kaukolės dalių, taip pat ir dantų, stiklo karolių bei kaklo apvaros skirstiklių rasta minėto ruožo pietvakarinėje pusėje (22 pav.), vidurinėje dalyje vienas ant kito gulėjo keli ilgieji kaulai (spėjama, dilbio, alkūnkaulio ir stipinkaulio). Šlaunikaulis su keliais kitais ilgaisiais kaulais rastas telkinio šiaurės rytinėje pusėje. Tokį kaulų išsidėstymą, kada kalbama ne apie suardytą vieno individo skeletą, o apie kolektyvinę kapavietę, sunku paaiškinti.
2011–2013 m. šioje vietoje prie ugnies neliestų kaulų rasti 23 mėlyno stiklo karoliai, puošti balta bangele, 5 alavo lydinio skirstikliai ir įvija (23 pav.), lipdytos keramikos grublėtu ir kruopėtu paviršiumi šukių (24 pav.). Karoliai primena Rytų Europoje randamų II–III a. (B2–B2/C1) karolių tipą 260 arba 261, tačiau jų išvaizda kur kas artimesnė Lenkijos teritorijoje rastų naujojo bronzos amžiaus lobių (Halštatas D: 650–475 m. pr. Kr.) karoliams; laboratorinėms radinių arba žemės mėginių datoms atlikti dar nerasta lėšų.
Bajorų kapinynas – ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio paminklas. Jo radiniai pažįstami iš Rumšiškių (Kaišiadorių r.), Obelių (Ukmergės r.), Kulautuvos (Kauno r.), Kriveikiškio (Širvintų r.), Žėronių (Trakų r.) ir kitų kapinynų, Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų tyrimų. Bajorų ekspedicijos dėka pirmą kartą bus detaliai aprašyta Lietuvos gyventojų laidosena degintiniuose kapinynuose krikščionybės įvedimo išvakarėse ir po krikšto. Šių duomenų vertę didina faktas, jog Bajoruose buvo laidojama ežero (spėjama, vadinto Šventu) seklumoje. Ją galima apibūdinti kaip vietą, kuri svyruojant vandens lygiui, kyšojo virš vandens kaip sala arba buvo apsemta vandens. Laidojimas vandenyje – iš indoeuropiečių kultūros kylantis paprotys, kuris tapo savitu XIII–XIV a. lietuvių religijos bruožu. Gilioji šios religinės praktikos prasmė – siekis, kad gyvybės ratas nenustotų suktis, išėjusieji greičiau atgimtų.
Paveikslai
1. Bajorų kapinyno aplinka geomorfologinių tyrimų duomenimis. Schemos autorė – dr. Rimantė Guobytė
2. Pirmieji Bajorų kapinyno radiniai, perduoti į Vytauto Didžiojo Karo muziejų Kaune. Nuotraukos autorius prof. Algirdas Girininkas
3. Kai kurie akmens amžiaus radiniai iš Bajorų kapinyno (2007 m. tyrimai). Nuotraukos autorė Augustina Kurilienė
4. Apsilydęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto denaras, palyginimui – 5 Lt moneta
5. Degintiniai žmonių kaulai iš kolektyvinės kapavietės
6. Kai kurios apžiestos keramikos indų šukės (2006 m. tyrimai)
7. Puodžiaus ženklas, kuriuo buvo paženklinti kai kurie Bajorų kapinyne rasti puodai
8. Bajorų kapinyne rastos adatos ir jų dalys. Nuotraukos autorė Livija Ivanovaitė
9. Bajorų kapinyne rasti peiliai ir jų dalys (2006 m. tyrimai). Nuotraukos autorė A. Kurilienė
10. Vienas iš žvejybos kabliukų (2013 m. tyrimai)
11. Kai kurie geležiniai apkalai, perdegę ugnyje, surasti Bajorų kapinyne (2007 m. tyrimai)
12. Skardinės apskritos segės (2006 m. tyrimai). Nuotraukos autorė A. Kurilienė
13. Viena sukapoto sidabrinio žiedo dalių (2008 m. tyrimai)
14. Kai kurie Bajorų kapinyne rastų žvangučių pavyzdžiai (2006 m. tyrimai). Piešinio autorė Sigita Mikšaitė
15. Sidabru puošta geležinė sagtis po restauravimo. Nuotraukos autorius Gediminas Petrauskas
16. Kai kurie ietigaliai, surasti Bajorų kapinyne, po restauravimo. Nuotraukos autorė A. Kurilienė
17. Kai kurie kirviai, surasti Bajorų kapinyne, po restauravimo. Nuotraukos autorė A. Kurilienė
18a-b. Degintinių kaulų paplitimas 2006–2013 m. ištirtoje Bajorų kapinyno dalyje
19. Pelkės tyrinėjimų akimirka (2011 m. tyrimai)
20a-b. Įrėžos ant gluosnio blindės lazdos ir bendras lazdos vaizdas pabaigus du metus trukusią jos konservaciją. Nuotraukos autorius Arūnas Baltėnas
21. Ne anatomine tvarka slūgsantys ugnies neliesti kaulai pabaigus du metus trukusius šios radimvietės tyrinėjimus (2013 m. tyrimai)
22. Medžių šaknys, kaulai, karoliai ir skirstikliai ugnies neliestų kaulų radimvietėje (2013 m. tyrimai)
23. Kai kurie mėlyno stiklo karoliai puošti balta bangele ir alavo lydinio skirstikliai (2013 m. tyrimai)
24. Lipdyta keramika gublėtu (kairėje) ir kruopėtu (dešinėje) paviršiumi (2011 m. tyrimai)