Apie įvairovę ir jos nudrenavimą. Apie stereotipus ir Statkevičiaus kolekciją. Apie tautinį kostiumą ir tautinę uniformą.

Vigmantas Butkus FB reaguodamas į prieššventinę žiniasklaidą rašė: „susidaro įspūdis, kad gyvenu valstybėje, kurios pagrindinė religija yra Etnografija, o pagrindiniai kulto tarnai – šieno po staltiese istorijos [...] žinovai?“. Iš tiesų namų šventėse nemažai butaforinių etnografinių detalių. Ar Kalėdų senelis viena jų? 

„– Bobule, kodėl dūmai eina per kaminą, o ne pirkion? – domisis Antanukas.

– Todėl, anūkėli, kad kamine yra skylė. Ji tai ir ryja dūmus [...]

Jam jau vaidenasi, kad ten aukštai, ant stogo, ties kaminu, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus.“ (Vincas Mickevičius-Krėvė, „Antanuko rytas“)

Laisvais protarpiais paskaitau Valentino Sventicko knygą apie Justiną Marcinkevičių ir bent tris kartus per dieną paties Marcinkevičiaus „Grybų karą“. O aplink dygsta grybai...Laisvais protarpiais paskaitau Valentino Sventicko knygą apie Justiną Marcinkevičių ir bent tris kartus per dieną paties Marcinkevičiaus „Grybų karą“. O aplink dygsta grybai...

Prieš pat prigimtinės kultūros seminarą atsidūrusi tarp Grėtės draugų Berlyne, buvau paklausta, ką mes tame seminare darome. Nors buvau įsigilinusi į savo pranešimą tema „Man viskas lingva“, atsakyti lengva nebuvo.

Šiandien prasideda akademinis prigimtinės kultūros seminaras. Seminaras vyksta Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Seminarą organizuoja Prigimtinės kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rumšiškių muziejaus dvaro akademija. Seminaro pranešėjai literatūros ir tautosakos tyrėjai, istorikai, filosofai, architektai, menotyrininkai; tarp jų literatūrologė Viktorija Daujotytė, istorikai Antanas Kulakauskas, Rimvydas Laužikas, Vykintas Vaitkevičius, etnologės Giedrė Šmitienė, Aušra Žičkienė, filosofai Jurga Jonutytė, Žilvinas Svigaris. Seminaras remiamas Lietuvos kultūros tarybos.

Žiūri į slyvas pro langą, nors gerai, žinai, kad galima sėdėti po jomis...

Kokios pasyvios ir aktyvios sintezės vyksta patirtyje, kai taip atsitinka – kai susigraudini matydama kylančią vėliavą. Aišku, kad tai atsitinka ne visada, priklauso nuo vietos, laiko, draugijos. Labiau stebina tai, kad tai iš principo dar gali atsitikti.

Per Žaliakalnį neinu nuleidus galvą. Vis dairausi į namus, kiemus, langus lyg turėčiau kokį tikslą. Ne tiek aš dairausi, kiek pačios akys klajoja ir atsigauna. Net ir kai einu gatvėmis, kurių namus žinau mintinai ir kurie lyg nesikeičia, vis tiek traukia žiūrėti.

Apie Daujotytės „Boružę, ropojančią plentu“, „Scanoramos“ įspūdžius ir apie tai, kad prigimtinė kultūra gali būti ne atskiro laiko ir erdvės apibrėžta kultūra, bet bendras kiaurai peraugantis dėmuo.