Švintant pralekia mašina, po pusvalandžio antra, trečia. Taip į mano lengvą paryčių miegą įsiterpia grybautojai. Grybų ieškotojai.

Pernai buvau ir išsigandus. Gal kai viena su vaikais labiau kreipi dėmesį į aplinkinį judėjimą, bet sodyboj vidury girios pasijutau kaip prie autostrados: mašina po mašinos kas kokia dvidešimt minučių ir svarbiausia dideliu greičiu. Gal kas negero atsitiko gretimam kaime ar kur miške? Po kelių dienų paaiškėjo, kad per žinias buvo pranešta – baravykai dygsta!

Patinka man lietuvių noras grybauti. Senas, iš kartos į kartą perduodamas. Kulinarinį paveldą tyrinėjantis Rimvydas Laužikas pasakojo, kad iš kitų kraštų į Lietuvą atkeliavusiuose receptuose ilgainiui paprastai atsiranda grybų, lietuviams jie visur tinka. Nuo seno savi ir reikalingi. Kartais iš būtinybės, kartais iš įpročio ar tradicijos.

Gyvendama grybų augimo metu miške, matau tai ir iš šalies. Lėkimo greitis per mišką stebinantis. Atrodo, kad paskelbtas ne tik dygimo laikas, bet ir vieta, kur tiksliai grybas laukia. Spėsi arba ne. Taip pat akivaizdus bandymas apskaičiuoti geriausias savaitės dienas ir paros laiką, kai kiti dar nebus atvažiavę. „Kiekvienas tikis būti pirmas. O pirmo jau seniai nėra“, - juokdavosi ankstesnė sodybos šeimininkė. Beje, grybautojai, vos išlipę iš mašinos, jau po penkių minučių, taip išeitų, pasiklysta, prasideda nenuilstanis „aūūū aūūū...“. Tai ankstesnė šeimininkė visiems atliepdavo po savo kiemą vaikščiodama.

Ką tik sustojo mašina gal per dvidešimtį žingsnių nuo manęs. Atsidarė durelės, ir ką pirmiausia pamačiau? – išlendančius peiliukus, rankas su peiliukais. Ir keista, ir būdinga: pro visas keturias dureles išlindo po grybautoją su rankoje paruoštu peiliu. Kažkaip tie peiliai išryškėję šių dienų grybautojų rankose. Gal čia ta pati baimė nespėti išsiimti iš krepšio? O gal šiaip įprotis? Nekalbėsiu apie atvejus, kai vyriškis į kiemą ateina su duonriekiu rankoj ir sako: „Pasiklydau, į kurią pusę...“ Atsikvepiu.

Yra ir kita grybautojų rūšis, neryški, nesirodanti kaip iliustracija rašant. Tai tylieji, jei juos ir pamatai miške, niekad jų neišgirsi ir ne tik po kiemą vaikščiodama, bet ir netoliese būdama. Jie, matyt, žino, kad grybai grybautojus išgirdę slepiasi[1]. Ir jų pačių taip lengvai nenupasakosi kaip pirmųjų. Kažko atrodo, kad tyliųjų yra nedaug.

***

Nuo mažens iš mamos žinojau, kad grybavimas tai toks labai didelis malonumas, kuriam šeima niekaip neištaikydavo progos. Trumpam sustojus mamos pas babą leistos vaikystės vietose, ji vedžiodavo po mišką ir sakydavo: „po šitais paparčiais augdavo baravykai, po šitais ąžuolais...“ Bet mano vaikystės laikais baravykų ten nebuvo nė vieno, tikrai džiaugdavausi radus jaučikį ar vokietuką. Surinkdavom viską – ir pienes, ir silpnąsias, nuo prisilietimo trupančias ūmėdes. Vaikams grybavimas, matyt, visiems patinka, toks žaidybiškas kaip slėpynės, ir kartu yra ką įsidėti į krepšiuką ar sau, ar meškiukui maitinti.

Esu mačiusi, kaip mūsų trečio aukšto kaimynai parsivežė keturias kašes grybų, niekad nebuvau mačiusi tokio grybų kiekio. Prisimenu tas kašes lyg būčiau mačiusi vakar, net ir taburetę, ant kurios viena kašė buvo uždėta.

Kad ir kokie menki mamos grybavimai būdavo, namuose atsirasavo molinė puodynėlė su raugintais grybais. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai skanu žiemą. Jos grybų augimo vietos neišliko, o išlaikymo būdas tęsėsi. Išvirti atvėsę grybai būdavo pasūdomi ir dedami į puodynę, jos dugną vos pabarsčius druska. Dedami vis kiek paspaudžiant, kad neliktų oro, uždengiami skudurėliu, jo kraštus sukišant į grybus palei puodynės sieneles, ir uždėjus lėkštelę ar specialiai tam apvaliai apipjautą lentelę paslegiami. Laikomi pora savaičių kambaryje, paskui rūsyje. Raugintų grybų valgiusi esu tik namie, pas mamą – valgomi jie šalti sumaišyti su grietine ir svogūnais, su šiltom bulvėm ar duona. Vienas skaniųjų mano valgytų dalykų, galutinai suprantu berašydama.

Prieš užmiegant senelis man pasakodavo apie savo prarastus gimtus namus. Man patikdavo girdėti balsą mingant, o jam patikdavo pasakoti apie namus. Taip ir sutardavom. Potemės buvo įvairios, galėdavau pasirinkti, ryškiai prisimenu apie grybavimą keliantis su broliais švintant, žuvavimus Vabalkšnėj, mažoj upelytėj, apie kamarą ir karštus duonos kepalus, sudėtus į lovas... Grybavimas, jis išliko atmintyje veikiausiai dėl pasakojimo esteziškumo.

Iš tėčio apie grybus išgirdau kur kas vėliau ir paprasčiau: „mama duodavo kašę, apeinu pakraščiu miško apie namus ir prirenku baravykų pusryčiams“. Vakar tuose pačiuose namuose valgėm taukuose keptas neapvirtas rudmėses, pamaišytas su baravykais. Dovanai, žemės nearus, nesėjus, - galvoju, kaip šiose palyginti prastose žemėse gyveno mano proseneliai. Kažin kaip mano senelė tą kašę baravykų ruošdavo?..

Įdomiai grybaujančius pažįstu du žmones. Abu grybauja „iš knygų“: vienas turi tris ar keturias, palygina lietuviškas su vokiškom, namo nešasi visus nežinomus grybus ir ieško jų savo knygose. Darinėdamas grybus parūšiuoja sakydamas „šiti turi savito kartumo, juos galima pamaišyti su šitais“. Pirmą kartą išgirdau, kad tai, ką visada girdėjau laikant trūkumu, gali būti ir privalumu. Grybavimo noras šitų dviejų grybautojų veikiausiai kyla iš tradicijos, o gebėjimas – iš knygų.

Iš tiesų keistoka, kad lietuvių grybavimo tradicija laikoma sena ir tvirta, o subtilumų žinom mažai. Voveraitės, baravykai, ūmėdės, lepšiai... rankos pirštų daugumos renkamoms rūšims užtenka. Ir visiems grybams vienas ir tas pats ruošimo būdas, išvirus pakepti. Ar tie subtilumai pasimetė pakeliui, išnykus krosnims ir šaltom kamarom su statinėm rauginimui, ar jų nebuvo? Bandydama suvokti, kiek apie kitų tradicijų subtilumus žinom, vis dėl to galvočiau, kad jie apnyko pakeliui, kad yra dar vis klausinėtini.

Jei kas pasakytų man, kur dygsta rudmėsės, tikriausiai nesusilaikyčiau, lėkčiau taip greitai, kaip rašiau pradžioje, ir bandyčiau dėti nevirtas, tik pabarstytas druska į statinaitę, kurios dar neturiu.

 

Paveikslėlyje: Lidos Meškaitytės „Gamtos išdaiga“ (1966).