Jau kelintus metus iš eilės sausio mėnesį neužmirštuolė tampa svarbia gėlele Lietuvoje –  vieni ją segasi kaip simbolį, leidžiantį išreikšti pagarbą žuvusiesiems sausio 13-ją už mūsų visų laisvę, kiti kalba apie šį simbolį su abejone ar pasipiktinimu. Kiekvienais metais vis daugiau žmonių įsitraukia į neužmirštuolės iniciatyvą, tačiau vis daugiau atsiranda ir prieštaraujančių balsų, raginančių daugiau teikti reikšmės saviems simboliams – trispalvei ir Vyčiui ir nenaudoti plačiai išplitusio, „globalaus“ neužmirštuolės žiedo. Pirmieji skuba džiaugtis, kad neužmirštuolės simbolio įsisegimą galima jau laikyti tradicija [1], antrieji, priešingai, patį sumanymą laiko tradicijos laužymo išdava. Žinoma, apie neužmirštuolės žiedo tradiciją kalbėti dar negalime, − tam reikia, kad paprotys taptų savaimingu, t. y. gyvuotų nebepalaikomas akcijos rengėjų. Šiandien tai kol kas tik viešųjų ryšių akcija.  Ar ji virs tradicija, galima tik spėlioti, nes tai priklausys nuo daugelio dalykų – paties simbolio prasmės ir galios, sumanytojų propagandinių pastangų, oponentų balsų, ir, žinoma, nuo naujo papročio suderinamumo su esamomis tradicijomis bei visuomenės požiūrio į  naujoves.

Tačiau kodėl neužmirštuolė taip greitai ir plačiai išplito? Nenagrinėjant viešųjų ryšių, norėtųsi pamąstyti apie patį simbolį. Kitaip tariant, mitą. Nors paprastai manoma, kad mitų laikai jau seniai praėjo (arba jie tiesiog tapo melais), tačiau iš tiesų mitai ne tik kad neprarado galios, bet, dėl žiniasklaidos galimybių, tampa vis stipresni ir stipresni. Neužmirštuolės mitas – tai pasakojimas apie tautą, kuri nepamiršo savo didvyrių. Kitaip tariant, atminties mitas. Tai aiškiai išdėstyta deklaracijos puslapyje neužmiršk.lt : „Žuvusius ir nukentėjusius kovojant už Lietuvos laisvę atminkime ne liūdesiu, o džiaugsmu ir dėkingumu. Parodykime, jog jų dovana ateities kartoms neliko pamiršta“ [2]. 

Mitas, žinoma, nebūtų toks stiprus, jei jis būtų vien pasakojamas, tačiau neįveiksmintas. Mitas įgyja galią, kai jį sustiprina ritualas. Neužmirštuolės iniciatyvos apeiginė pusė yra netgi paveikesnė už pasakojimą – „Įsisekite neužmirštuolės žiedą prie savo širdies. Tai atminties ir pagarbos ženklas“ [2]. Atlikdami   ritualinį veiksmą, naudodami simbolinį daiktą, be žodžių pasakojame mitą. Įsisek neužmirštuolę – ir ji pati kalbės.

Man atrodo, kad šios apeigos patrauklumą papildomai stiprina ir tai, kad neužmirštuolė suteikia Laivės gynėjų dienai išskirtinį pobūdį, ko galbūt negalėtų duoti trispalvė ar Vytis, naudojami ne vienos valstybinės šventės metu. Mums patinka išskirtinės šventės, pvz., džiugu dažyti margučius per Velykas, puošti eglutes per Kalėdas (juk nebūtų taip įdomu puošti eglutę du kartus per metus, o per Velykas nemarginti margučių...).  Neužmirštuolė – kartą per metus, ji padaro Laisvės gynėjų dieną išskirtine, tad ir svarbesne, nei buvo iki šiol. Ji apgaubia šią dieną atskiru mitu, pažymi savitu vaizdiniu. Iš tiesų norėtųsi, kad ji būtų išskirtinė. Klausimas tik, ar neužmirštuolės žiedas čia pats tinkamiausias.

Neužmirštuolė tampa atminties mitu pirmiausia (ir kone išimtinai ) dėl pavadinimo. Tai  tarptautinis pavadinimas − lietuviška neužmirštuolė atitinka lenkų niezapominajka, rusų незабудка, prancūzų ne m‘oubliez mie („nepamiršk manęs“),  vokiečių Vergiss mein nicht,   angl forget-me-not , olandų vergeet-mij-niet, danų forglemmigej, vengrų nefeleits  ir dar daugelyje Europos kalbų esančius tapačius šio augalo įvardijimus.  Skirtingose kalbose sutampantys  pavadinimai neretai liudija bendras šaknis, tačiau šiuo atveju vokiečių ir anglų neužmirštuolės pavadinimai yra skoliniai iš prancūzų kalbos, kur ji paliudyta jau 1408 m., o į lenkų ir rusų kalbas greičiausia atkeliavo iš vokiečių kalbos [3]. Lietuviškas neužmirštuolės (nemiršėlės, neužmiršėlės, neužmiršuolės, atmintytės) pavadinimas irgi laikomas atsiradusiu dėl kitų kalbų įtakos. Tačiau turime ir savaiminių neužmirštuolės vardų: mėlynukė, mėlynžiedė, dangaus ašarėlė, žvaigždės žolikės, žaizdra, Saulės krislelis, rasakrita, varlės akutės, varlės ašarėlės, naktibalda, miegažolė (pastarieji du pavadinimai atsirado dėl to, kad augalas naudotas nemigai gydyti), geltžolė (naudota gydyti geltai), landonės (naudota gydyti landuoniui)  ir kt. Jurgis Pabrėža (1771−1849), rašydamas pirmąjį augalų sisteminį veikalą lietuvių kalba „Taislius augyminis“, lietuviško žodžio neužmirštuolė dar nežinojo; „Taisliuje“ jis vartojo vertinį  žiurkausė –  iš graikiškos kilmės botaninio termino myosotis (gr. Mys, myos – pelė, ūs, otos – auselė; lapo forma ir plaukuotumas primena pelės ausį).

Neužmirštuolės pavadinimas siekia viduramžius ir siejamas su pasakojimais apie meilę, ištikimybę,  riterišką paprotį dovanoti mylimajai neužmirštuolių puokštelę,  kuri jai primintų dovanotoją. Neužmirštuolė − įprastas įvaizdis XV a. vokiečių meilės lyrikoje bei dažnas to meto religinės bei pasaulietinės dailės vaizdinys. 

 

1 pav. Hanso fon Kulmbacho  (1480−1522) paveikslas „Mergaitė pina neužmirštuolių vainiką“.  Paveikslo užraše matyti žodžiai „ICH PINT MIT, VERGIS MEIN NIT „Aš surišu su neužmirštuolėmis“. 

2 pav. Šiuolaikinis pakabutis − širdelė su neužmirštuolėmis – rodo, kad tai yra meilės bei ištikimybės simbolis ir šiandien

 

Greičiausia dėl meilės ir ištikimybės reikšmių neužmirštuolė 1926 metais buvo pasirinkta ir  Vokietijos masonų brolijos ženklu, simbolizuojančiu brolijos ryšių tvirtumą, meilę ir ištikimybę jos principams.  

 XX neužmirštuolė imta naudoti ir politiniais bei labdaros tikslais. 1916 metais Liverpulyje ji tapo iniciatyvos, skirtos paminėti I pasauliniame kare žuvusius Liverpulio gyventojus ženklu, o nuo 1917 metų neužmirštuolės žiedas pradėtas segėti Niufaundlende, kur kasmet liepos 1-ją dieną minimi I pasauliniame kare žuvę šio krašto kariai. Neužmirštuolės ženklas naudotas rengiant labadaringas akcijas žuvusiųjų karių našlėms ir našlaičiams paremti.

3 pav. 2010 metais išleista Gario Brauno knyga apie I pasauliniame kare žuvusius karius iš Niufaundlendo, pavadinta „Neužmirštuolės [=Neužmiršk].  Kare kritę vaikinai“. Dar žr. dainą „Neužmirštuolėlė“ (The Little Blue-Forget-Me Not), sukurtą Niufaundlando karių žūčiai I pasauliniame kare prisiminti: http://www.wtv-zone.com/phyrst/audio/nfld/34/forget.htm

 

Greičiausia iš šių ar jiems artimų kultūrinių kontekstų neužmirštuolė atkeliavo ir į Lietuvą, kur 2014 metų ją pradėjo įgyvendinti iniciatyvos „Neužmirštuolė“ sumanytojai. Kadangi tai aiškus kultūrinis įskiepis, suprantama, kad atsiranda abejojančių dėl jo pasirinkimo.

Krinta į akis tai, kad, perėmus patį atminimo ritualo modelį (prie krūtinės prisisegamas gėlės žiedas), nebandoma rasti augalinio simbolio atitikmens iš savos kultūrinės terpės, nors turime labai turtingą poetinių ir mitinių vaizdinių lobyną. Taip pat negrindžiama ir neužmirštuolės kaip simbolio reikšmė. Pvz., lietuviški pavadinimai ją sietų su dangumi, šviesa ir vandeniu (dangaus ašarėlės, žvaigždės žolikės, Saulės krislelis); tai tarsi iš dangaus nukritusi švytinti ašara. Vis dėlto ne ši lietuviškos kilmės simbolika lėmė nužmirštuolės reikšmę, tad taip aiškinti jos neišeina. O kitaip irgi sunku, nes istoriškai neužmirštuolė simbolizuoja visų pirma romantinę meilę, nuo kurios šio ženklo reikšmė politiniame kontekste jau yra nutolusi. Tad neužmirštuolė yra labiau emblema ar alegorija, nei simbolis, o jos reikšmė išryškėja ne per patį vaizdinį, o per jam pavadinime priskirtą reikšmę.

 Kitaip yra su kitu politinę reikšmę turinčiu simboliu, atsiradusiu 1921 metais ir neretai gretinamu su neužmirštuole, – aguona (angl. Remembrance poppy), simbolizuojančia karių žūtį ir skirta jų atminimui pagerbti. Šis simbolis daugiausia naudojamas Britanijoje, Kanadoje ir Naujoje Zelandijoje. Nors jo atsiradimo ištakomis laikomas kanadiečio Džono McCrae eilėraštis „Flandrijos laukuose“, tačiau raudonos gėlės vaizdinys plitimo sėkmė yra akivaizdus metaforinis ryšys su pralietu krauju, kuris priklauso universaliam mitinių vaizdinių lobynui. Prisisegusieji aguoną pagerbia pralietą karių, ginusių tėvynę ar laisvę, pralietą kraują, kitaip tariant jų paaukotą gyvybę. 

 

4 pav. Atminimo dieną (lapkričio 11 d.) paminint žuvusiuosius kare Kanadoje aguona įsisegama į švarko atlapą. Nuotrauka iš:  https://simple.wikipedia.org/wiki/Remembrance_Day#/media/File:Lest_we_forget.jpg

 

Raudonos atminimo gėlės vaizdinį turime ir Lietuvoje, tik kito augalo pavidalu: lietuvių karinėse-istorinėse dainose aguoną atitinka rožė – gėlė, kuri išdygta ten, kur trykšta kraujas: „Kur kraujas tiško, Ten rožė dygo, Kur galva krito, Žemčiūgai blizga“ (LLD 3 467); „Kur galva krito, Bažnyčią statė, Kur kraujas bėgo Rožė žydėjo“ (LTR 701/55).

Lietuvių dainų rožė – tai ne darželiuose auginamos pilnavidurės rožės; rožėmis buvo vadinamas visas būrelis skaisčiaspalvių augalų − erškėtrožė, piliarožė, dedešva, dirvinis vijoklis, siauralapis gaurometis.

Tačiau lietuvių mitinis-poetinis vaizdynas turi ir savąjį neužmirštuolės atitikmenį, įsišaknijusį tradicijoje. Tai – našlaitė (našlelė, našlikė, našlutė), minima liaudies dainose, sodinama darželiuose ir ant kapų. Šios gėlelės, kurios senasis prototipas yra trispalvė našlaitė (Viola tricolor), „europietiška“ istorija yra gan panaši į neužmirštuolės – prancūziškai ji vadinama pensée nuo žodžio penser „galvoti, mąstyti“ ir turi įsakmią reikšmę „galvok [apie mane]!“, kitaip tariant, „prisimink [mane]!“ Tačiau mūsuose vyraujančios našlaitės simbolinės reikšmės kiek kitokios. Viena vertus, pabrėžiamos našlaitės žiedo spalvos, iš kurių ryškiausios dvi – mėlyna ir geltona. Jos suprantamos kaip brolio ir sesers ryšys, todėl našlaitė dar vadinama sesabroliu, brolseseriuke, broliukais. Kita vertus, viršutinio ir apatinio žiedlapio santykis leidžia gėlės žiede metaforiškai  įžvelgti pamotės ir podukros ryšį – prie viršutinio žiedlapio prisiglaudę du žiedlapiai yra tarsi pamotės priglaustos dukros, o apatinis labiau nutolęs žiedlapis – našlaitė. Turime ir našlaitės kilmės mitą – šis gėlė išdygo iš našlaitės ašarų, išlietų ant savo motinos kapo. Kitas mitas pasakoja apie tai, kad pati našlaitė mergaitė labai verkusi ant motinos kapo ir pavirtusi gėle [4]. Tad našlaitės gėlė, sodinama ant kapų, įkūnija ryšį tarp artimųjų (brolio ir sesers, vyro ir žmonos, motinos ir dukters) ir reiškia gedėjimą bei atminimą gedint, apgailint. 

5 pav. Prancūzų kultūros antropologas Klodas Levi-Strosas našlaitę kaip simbolinį augalą pasirinko savo garsios knygos „Laukinis mąstymas“ viršeliu. Prancūzų kalba trispalvė našlaitė vadinama pensée sauvage, t.y. „laukinė našlaitė“, tačiau žodis pensée taip pat reiškia ir „mąstymas“. Knygos viršelio žaisme mokslininkas siekė parodyti, kad archajiškas mąstymas, antropologų atpažįstamas senoviškuose mituose ir ritualuose, yra prisodrintas simbolinio turinio. Kita vertus, pasirinkdamas Pjero-Žosefo Redutė (Pierre-Joseph Redouté) (1759–1840) graviūrą, Levi-Strosas stengėsi pabrėžti, kad augalų simboliai yra vienodai reikšmingi ir Europos kultūroje, ir vadinamosiose čiabuvių kultūrose, o simbolinio mąstymo modeliai iš esmės nesiskiria

Atminimui pagerbti ir įamžinti skirtų augalų simbolių mūsų kultūroje yra ne vienas. Greta našlaitės bei rožės taip pat turime visžalius augalus, iš kurių ne tik dainose plačiai apgiedota rūta (kažkuriame istoriniame tarpsnyje pakeitusią vietinius žiemą žaliuojančius augalus − bruknę, pataisą, amalą), bet ir spygliuočius – eglę, pušį, kadagį. Iš visžalių augalų vainikai didvyriams ir kariams buvo pinami nuo Antikos laikų; ši senovinė tradicija, būdinga daugeliui kultūrų, gyvuoja iki mūsų dienų ir iki šiol simboline kalba tvirtina, kad mirusieji yra amžinai gyvi mūsų širdyse.  Augalinių simbolių turime daug, o juos iškeldami ir pritaikydami šventėms  ir atminimo dienoms turėtume progą praplėsti jų simboliką bei atskleisti savo kultūros savitumą ir turtingumą.

Šiuo straipsniu nesiekiau gilinti priešpriešos tarp tų, kurie sausio 13 d. įsisega neužmirštuolę, ir tų, kurie ne; ir vieni, ir kiti siekia išreikšti savo pagarbą Laisvės gynėjams, savo nuožiūra pasirinkdami giliausią, simboliškiausią ar įtaigiausią būdą. Tai, kad sausio mėnesį sniege ir ant krūtinių pražysta popierinių neužmirštuolių pievos, ypač atkreipia jaunuomenės dėmesį į laisvės istoriją. Tačiau neužmirštuolės iniciatyvos sumanytojų pasirinktas simbolis, jo klišinis perkėlimas iš kito kultūrinio konteksto į Lietuvą atveria  savosios kultūros bei jos sąsajų su Europos simboliniais ištekliais neišmanymą. Nesinaudodami prigimtinių simbolių žodynu ir nepuoselėdami savo kūrybinių galių, skurdiname savo kultūrą. 

 

Nuorodos

[1] LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt.

[2] http://www.neuzmirsk.lt/ Aš prisimenu, kodėl esame laisvi. Nauja iniciatyva „Neužmirštuolė“.

[3] Algirdas Sabaliauskas. Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 1994, p. 421

[4] Aurelija Gritėnienė. Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 93.