Pusiaužiemis – pats žiemos vidurys. Tiksli šios senovinės šventės diena nėra žinoma, bet liaudies  kalendoriuje  ji tapatinama su sausio 25 diena arba su vasario 2 d. Tai ne tik diena, kai meška ar barsukas ant kito šono verčiasi (ką ir šiandien juokaudami prisimename), bet ir žinia, jog žiema pasiekia savo galimybių ribą ir keičia savo pavidalą. Šalto švytėjimo blyksnis – dievo Svaikstiko kardas...

Jau kelintus metus iš eilės sausio mėnesį neužmirštuolė tampa svarbia gėlele Lietuvoje –  vieni ją segasi kaip simbolį, leidžiantį išreikšti pagarbą žuvusiesiems sausio 13-ją už mūsų visų laisvę, kiti kalba apie šį simbolį su abejone ar pasipiktinimu. Kokia neužmirštuolės simbolinio vaizdinio kilmė ir ryšys su lietuvių prigimtine kultūra? 

Dažnai tenka girdėti ir skaityti apie Lietuvos ir Europos perskyrą. Keliami retoriniai klausimai − ar Lietuva su Europa, ar prieš ją, ar lietuviai nori ar nenori būti europiečiais. Pažįstamas šūkis  − „Būkime europiečiais!“ (ar netgi „Nebūkime provincija, būkime europiečiai“).  Tai žadina smalsumą, kas gi yra ta taip dažnai minima „Europa“ ir kaip šis iš esmės politinis klausimas įvelkamas į kultūrinį rūbą ir formuoja Europos kultūros sampratą. Kas šiandien suvokiama kaip europietiška kultūra ir koks jos santykis su prigimtine kultūra Lietuvoje?

Šiandien mėgstamos „Derliaus šventės“ yra senovinės baltų šventės, vadintos Rudenojais, tąsa. Kokia tai šventė ir kokios jos šiuolaikiniai pavidalai?

„Jie turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius“ – XV amžiuje rašė J. Dlugošas... 

Kultūrą pavadindami prigimtine ją išskiriame iš kultūrinės visumos. Ji tampa lyg ir keistu, mažai pažįstamu, netgi marginaliniu ar svetimu reiškiniu. Regis, taip atsitinka dėl žmogaus įgimto polinkio mąstyti priešpriešomis. Tačiau Lietuvoje nėra jokių dviejų kultūrų – prigimtinės ir šiuolaikinės, o yra tiesiog lietuviška kultūra, į kurią patenka ir liaudies dainos su visais šiuolaikiniais perkūrimais, ir moderni literatūra, ir rožės su lelijomis...

"Turėdavo ta nosinė lyg ir atsisveikinimo reikšmę. Kaip laiškas – tuščias popieriaus lapas būtų, ten minčių daug sudėta, bet nieko negali perskaityt..."

Gyvendami tirštoje mitų ir ideologijų apsuptyje, turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas.  Kaip nėra visuomenės be vertybių, taip nėra ir visuomenės  be mitologijos. Mokslo pasaulyje neretai kyla ideologiniai mūšiai dėl lietuvių prigimtinės religijos vertybių. Kai kurie netgi autoritetingi mokslo žmonės teigia, kad tai primityvi, valstietiška ar tiesiog „formavimosi stadijoje tebesanti religinė sistema“.

Jaustis nepakankamu ‒ tai būti pusiau svetimu sau. Ši jausena verčia lyginti save, savą šeimą, kraštą, tautą su „aukštesnių“ vertybių turėtojais, matuoti save svetimu matu.  Jono Meko prisiminimuose apie Jurgį Mačiūną teigiama, kad  tikroji žmogaus ir tautos gyvenimo vertė yra ne ypatingi pasiekimai, o tai, kas „suriša visus kartu ir eina iš kartos ir kartą“. Tai gali būti liaudies daina, vaikiškas žaidimas ar netgi Fluxus...

Kartais tai, kas regisi geriausiai žinoma, nėra savaime aišku. Nors iš lietuvių švenčių bene labiausiai pažįstamos Kūčios ir kalėdojimai, pats šventės branduolys lieka neįspėjamas. Jis atsiskleidžia per mitinius dainų vaizdinius, susidėstančius į margą dievų  pasaulio vitražą. Vienas iš kalėdinio vitražo paveikslų vaizduoja nuostabų sodą, kuris nokina vaisius tai žemėje, tai danguje, tai mariose...

Artėja Vėlinės, kadaise vadintos visai kitu vardu ‒ Ilgėmis. Šiam vardui išaiškinti galimi bent du keliai. Pirmasis jų byloja apie  aukas, skirtas vėlėms ar jų tarpininkams (elgetoms, maldininkams), mat žodis ilgės iki pat XX a. įvardijo duokles, kurias valstiečiai mokėjo valdovui ar ponams. Tačiau yra ir kitas kelias, kurį, aiškindamas Ilgių šventę, renkasi Daukantas: „Dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų“. Žodžiai ilgėtis, gedėti, trokšti, mausti praveria dureles tarp žmonių ir vėlių ir leidžia įsižiūrėti į jausminę gyvųjų ryšio su mirusiaiais pusę...