Per Žaliakalnį neinu nuleidus galvą. Vis dairausi į namus, kiemus, langus lyg turėčiau kokį tikslą. Ne tiek aš dairausi, kiek pačios akys klajoja ir atsigauna. Net ir kai einu gatvėmis, kurių namus žinau mintinai ir kurie lyg nesikeičia, vis tiek traukia žiūrėti.

Sovietinės okupacijos metais kaimai ir ypač viensėdžiai, kurių Lietuvoje būta apie 280 000, naikinti iš pagrindų. Atkūrus Nepriklausomybę apleistų gyvenamųjų vietų skaičius Lietuvos kaime toliau augo ir šiuo metu siekia 4200. 2014 m. Ukmergės rajono savivaldybės teikimu Vyriausybė ėmėsi tuščių kaimų ir viensėdžių – jų ribos panaikintos, žemės prijungtos prie gretimų kaimų. Šių vietų vardus – krašto, visuomenės ir ūkio istorijos šaltinius – privalu rašyti visuose šalies žemėlapiuose.

Kartais tai, kas regisi geriausiai žinoma, nėra savaime aišku. Nors iš lietuvių švenčių bene labiausiai pažįstamos Kūčios ir kalėdojimai, pats šventės branduolys lieka neįspėjamas. Jis atsiskleidžia per mitinius dainų vaizdinius, susidėstančius į margą dievų  pasaulio vitražą. Vienas iš kalėdinio vitražo paveikslų vaizduoja nuostabų sodą, kuris nokina vaisius tai žemėje, tai danguje, tai mariose...

Apie išmintį, slypinčią daiktuose...

Apie Daujotytės „Boružę, ropojančią plentu“, „Scanoramos“ įspūdžius ir apie tai, kad prigimtinė kultūra gali būti ne atskiro laiko ir erdvės apibrėžta kultūra, bet bendras kiaurai peraugantis dėmuo.

Prigimtinės kultūros sąvoka nėra savaime aiški. Ji yra mūsų kuriama abejojant, tikslinant, permąstant. Kuriama iš tam tikros išgyvenamos būtinybės, iš poreikio, kurį irgi nėra paprasta įvardyti.

Kartais lipdant ir apžiedžiant puodus jų dugnai buvo ženklinami ženklais, turinčiais ne tik kultūrinę, ūkinę, bet pirmiausiai – mitinę reikšmę. Mažas puodų paženklintais dugnais skaičius senovės gyvenviečių, piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose, didelis – Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos pilkapiuose, kapinynuose, aukojimo vietose verčia manyti, kad kitados puodai su ženklais buvo skirti šventėms; šie indai glaudžiai siejosi su laidojimo apeigomis ir vaizdiniais apie mirusiųjų pasaulį.

Artėja Vėlinės, kadaise vadintos visai kitu vardu ‒ Ilgėmis. Šiam vardui išaiškinti galimi bent du keliai. Pirmasis jų byloja apie  aukas, skirtas vėlėms ar jų tarpininkams (elgetoms, maldininkams), mat žodis ilgės iki pat XX a. įvardijo duokles, kurias valstiečiai mokėjo valdovui ar ponams. Tačiau yra ir kitas kelias, kurį, aiškindamas Ilgių šventę, renkasi Daukantas: „Dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų“. Žodžiai ilgėtis, gedėti, trokšti, mausti praveria dureles tarp žmonių ir vėlių ir leidžia įsižiūrėti į jausminę gyvųjų ryšio su mirusiaiais pusę...

Čia pabandžiau išdėstyti, kad mylimos vietos pasiekiamos tik einant į jas tam tikru būdu. O būdo stabilumą žmogui teikia daiktai. Tad tuos stabilumą ir apibrėžtį teikiančius daiktus čia sąlyginai pavadinu unforma. Malonaus pasiskaitymo.

Nepatogu rašyti apie laidotuves, trikdyti, viena vertus, dalykišką ir skubantį, kita vertus, nenuginčijamai patogų ir jaukų mūsų gyvenimą. Ir ankstesnis tinklaraščio rašinys apie laidotuves buvo nepatogus, bet aiškiai parodęs, kad gyvename laidojimo papročių tarpulaikiu, arba laiku, kaip niekad atviru interpretacijai. Bet į ką atsispirti interpretuojant? Pirmiausia, pagalvojau, permąstytina tai, ką iš ankstesnio laiko žinau, ką spėjau patirti, kai dar ne tik nebuvom girdėję apie urnas, bet ir šarvonės nebuvo pasitraukusios iš namų.