Kepta ragana, vaiko kraujas, paukštis gripas, kurį turiu papenėti savo mėsa, tapo mano kasdienybe...

Kokios pasyvios ir aktyvios sintezės vyksta patirtyje, kai taip atsitinka – kai susigraudini matydama kylančią vėliavą. Aišku, kad tai atsitinka ne visada, priklauso nuo vietos, laiko, draugijos. Labiau stebina tai, kad tai iš principo dar gali atsitikti.

Nuo partizaninio karo pradžios laisvės kovotojai dėjo visas pastangas ir dažnai rizikavo gyvybe kaupdami, norėdami mums išsaugoti savo archyvą. Per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje tai tebėra nesuprastas dalykas ir neišsemtas istorijos aruodas.
Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimas – ilgas ir sunkus kelias, kuriuo privalome žengti. Kalbu apie skaitmeninį archyvą, kuriame būtų sutelkti ir žmonių išsaugoti, ir į daugelį fondų, šimtus ir tūkstančius bylų išdalinti partizanų žodžiai ir vaizdai.

Jaustis nepakankamu ‒ tai būti pusiau svetimu sau. Ši jausena verčia lyginti save, savą šeimą, kraštą, tautą su „aukštesnių“ vertybių turėtojais, matuoti save svetimu matu.  Jono Meko prisiminimuose apie Jurgį Mačiūną teigiama, kad  tikroji žmogaus ir tautos gyvenimo vertė yra ne ypatingi pasiekimai, o tai, kas „suriša visus kartu ir eina iš kartos ir kartą“. Tai gali būti liaudies daina, vaikiškas žaidimas ar netgi Fluxus...

Bandau ginčytis su Saulium Poška ir įrodintėti, kad varguolis nėra gėdingas žodis.

Per Žaliakalnį neinu nuleidus galvą. Vis dairausi į namus, kiemus, langus lyg turėčiau kokį tikslą. Ne tiek aš dairausi, kiek pačios akys klajoja ir atsigauna. Net ir kai einu gatvėmis, kurių namus žinau mintinai ir kurie lyg nesikeičia, vis tiek traukia žiūrėti.

Sovietinės okupacijos metais kaimai ir ypač viensėdžiai, kurių Lietuvoje būta apie 280 000, naikinti iš pagrindų. Atkūrus Nepriklausomybę apleistų gyvenamųjų vietų skaičius Lietuvos kaime toliau augo ir šiuo metu siekia 4200. 2014 m. Ukmergės rajono savivaldybės teikimu Vyriausybė ėmėsi tuščių kaimų ir viensėdžių – jų ribos panaikintos, žemės prijungtos prie gretimų kaimų. Šių vietų vardus – krašto, visuomenės ir ūkio istorijos šaltinius – privalu rašyti visuose šalies žemėlapiuose.

Kartais tai, kas regisi geriausiai žinoma, nėra savaime aišku. Nors iš lietuvių švenčių bene labiausiai pažįstamos Kūčios ir kalėdojimai, pats šventės branduolys lieka neįspėjamas. Jis atsiskleidžia per mitinius dainų vaizdinius, susidėstančius į margą dievų  pasaulio vitražą. Vienas iš kalėdinio vitražo paveikslų vaizduoja nuostabų sodą, kuris nokina vaisius tai žemėje, tai danguje, tai mariose...

Apie išmintį, slypinčią daiktuose...

Apie Daujotytės „Boružę, ropojančią plentu“, „Scanoramos“ įspūdžius ir apie tai, kad prigimtinė kultūra gali būti ne atskiro laiko ir erdvės apibrėžta kultūra, bet bendras kiaurai peraugantis dėmuo.