Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laisvė, aukščiausias sąmonės lygmuo, yra pernelyg abstrakti, pernelyg bendra prigimtinei kultūrai, gyvai ir gyvybingai iš kasdienio gyvenimo konkretybių. daiktų, reiškinių. Bet laisvės modusas neapeinamas ir nepraleidžiamas. Be šito dėmens jokia kultūra negali būti sau pakankama. Vadinasi, negali atlikti ir žmones organizuojančio, telkiančio, bendruomenės galias paskirstančio ir perskirstančio vaidmens.
Iki šiol žinojome, kad Lietuvos laisvės kovų kraštovaizdį sudaro karinės stovyklavietės, žeminės ir bunkeriai, kautynių, partizanų kūnų niekinimo, laidojimo ir kitos vietos. Šiandien mąstau apie tai, kokios reikšmingos ir brangios laisvės kovotojų žūties vietos – tos, kuriose už mūsų Tėvynę buvo pralietas kraujas, kuriose laisvės vardan buvo paaukota gyvybė.
Daugelio mano draugų galvose dominuoja žili plaukai. Ne, mes dar ne seni, bet vis dažiau akiplotyje pasirodo laidotuvės, kuriomis mes rūpinamės. Mes aptikome, kad šarvone jau rūpinasi patikimos specialistų rankos. Nebėra prausimo, barzdos skutimo, rengimo, budynių per naktį. Mirusysis nakčiai pasilieka savo trumpalaikiam ofise, o artimieji eina namo. Pailsėti, nesijaudinti, kuo mažiau santykio su mirusiu kūnu, nes jį matant ir liečiant labai sunku patikėti kad jis jau nebe jis. Raminančių dozė.
Šiandien - Žolinė. Šios dienos žolių puokštė ir gydo, ir saugo namus, ir lemia javų, daržovių, sodų derlių, ir dargi pagelbsti po mirties. Be viso to, tai tiesiog labai graži puokštė, kurioje dera šiuo metu žydinčios pievų žolės ir „naminės“ gėlės, o greta jų apversti šaknimis į viršų savo apvalius bei ištįsusius pavidalus rodo burokėliai, morkos ir svogūnai, prie jų priglunda kopūsto lapas, ilgais akuotais švelniai virpa rugiai, mirksi avižų akelės, svyra sunkūs kviečių grūdai. Rinkdami Žolinių puokštes, iš žiedų, šaknų ir vaisių tveriame žydintį ir derantį pasaulį...
Seniai stebiu vieną keistą dalyką – kaip sodyba tvarkosi pati. Kaip joje įsisėja augalai, kaip jie keliasi iš vienos vietos į kitą ir net kaip apsigyvena gyvūnai. Pojūtis, kad ji tvarkosi pati ir kad mums belieka žiūrėti, keistokas.
Klausimas kaip pajusti Lietuvos piliakalnių galią be mažiausios abejonės yra asmeninis. Ji patiriama šventiniuose sambūriuose ir vienumoje, gali persmelkti kūną kaip daina, sakmė, devynbalsės giesmė, gali kvepėti čiobreliais ir ievomis, kurstyti vaizduotę, reikštis poetinėje kūryboje ir vaizduojamajame mene. Paprastai piliakalniais grožimės atsitraukę nuo jų ir artėdami, sekdami žemės paviršiaus bei medžių bangavimą...
Gimtoji kalba, turėdama neišsenkantį, nuolat plečiamą žodžių lizdų lobyną, yra kalbinė kūrinija, leidžianti kalbėtojams gyventi kūrybos veiksme. Tarptautiniai žodžiai, nors labai lengvai įsilieja į gimtąją kalbą, yra vieniši, be lizdų, be šeimų, be giminių. Jie nežadina vaizduotės ne dėl to, kad nežinotume šių žodžių kilmės, tačiau dėl to, jog jie nekuria vaizdų...
Kokiais 1970-80 metais (vyresni prisimena) apie Kauną Nemuno ir Neries pakrantės buvo nusėtos mažais uosteliais. Medines masyvias valtis rakindavo sunkiomis grandinėmis prie į akmenis įtaisytų metalinių žiedų. Kur tos valtys dabar? Supuvo? Senieji meistrai išmirė? Žmonės nustojo plaukioti?
Ieškodamas atsakymų į klausimus apie baltų religijos šventviečių kilmę, raidą ir likimą matau, kad įvedus krikščionybę daugelis iš jų buvo apleistos, įvairiais būdais naikinamos, keičiamos. Krikščionybė keitė pasaulėžiūrą, gyvenseną, tokiu būdu ir kraštovaizdį. Lietuvoje beatodairiškai kirsti valdovo ir diduomenės miškai, kol XVI a. antroje pusėje – XVII a. nei valstybės branduolyje, nei atokiose vietovėse nebeliko brangiausios prekinės medienos – ąžuolų (1 pav.). Palyginimui, 1570 m. Petrašiūnų bajorų miškas prie Kauno buvo taip iškirstas, kad jame nebuvo iš kur paimti nei vieno vienintelio kuolo! Susidaro įspūdis, kad dauguma, galbūt net visi šiandien seniausiais laikomi ...
Yra kažkokia, gal ir siaura, bet galimybė suvokti prigimtinę kultūrą žiūrint į vaikų užsiėmimus. Kad ir visiems žinomas vaikų noras turėti šunį. Ir čia ne turėjimo klausimas. Taip suvokdami dažnu atveju iškreipiame vaikų norą – jie nori gyventi su šunimi ar kate. Nori tilpti į šuns būdą arba pasiimti jį į savo kampelį.