Ieškodamas atsakymų į klausimus apie baltų religijos šventviečių kilmę, raidą ir likimą matau, kad įvedus krikščionybę daugelis iš jų buvo apleistos, įvairiais būdais naikinamos, keičiamos. Krikščionybė keitė pasaulėžiūrą, gyvenseną, tokiu būdu ir kraštovaizdį. Lietuvoje beatodairiškai kirsti valdovo ir diduomenės miškai, kol XVI a. antroje pusėje – XVII a. nei valstybės branduolyje, nei atokiose vietovėse nebeliko brangiausios prekinės medienos – ąžuolų (1 pav.). Palyginimui, 1570 m. Petrašiūnų bajorų miškas prie Kauno buvo taip iškirstas, kad jame nebuvo iš kur paimti nei vieno vienintelio kuolo! Susidaro įspūdis, kad dauguma, galbūt net visi šiandien seniausiais laikomi Lietuvos ąžuolai išliko sodybų, kaimų, dvarų erdvėje. Nuo kirvio ten juos saugojo šeimininkų pagarba senovei, atsakomybė ir pasididžiavimas.

Daugelį kartų esam girdėję Enėjaus Pikolominio užrašytą pasakojimą apie tai, kaip misionieriai, krikštydami žemaičius, iškirto šventą giraitę ir jos viduryje augusį ąžuolą – dievų buveinę.* Ar matėte, ar mėginote įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti?

2015 m. balandžio 16 d., nežinomomis aplinkybėmis benzininiu pjūklu buvo nupjautas šešių metrų apimties ąžuolas Jauneikiuose, Joniškio rajone (LKS94 469269, 6231057). Prieš dešimtmetį S. Valatkevičienė rašė, jog Jauneikių žmonės be šio ąžuolo neįsivaizduoja gyvenimo. Google Street View  aplinkoje matyti, kad paskutiniaisiais metais jis gražiai žaliavo (2 pav.).

Juozo Šliavo duomenimis, Jauneikių ąžuolą sodino Jansonų – senųjų šalia esančios sodybos šeimininkų protėviai. Pasakojama, ant šio ąžuolo šakų Napoleonas žygiuodamas per Lietuvą džiovinęs marškinius (lietuvių sakmėse skalbia ir skalbinius paprastai džiovina laumės, tačiau šis užsiėmimas taip pat būdingas Saulei).

Nuo seno daugelyje Joniškio krašto kaimų: Dameliuose, Giminėnuose, Veršiuose, taip pat Jauneikiuose, buvo senolių ąžuolų, liepų, vinkšnų, kurių per šimtmečius niekas nekirto, nedrįso paliesti, nes tai – šventas protėvių atminimas.

Iš Mato Slančiausko tautosakos rinkinių sužinom apie tai, jog 1902 m. už 12 rublių buvo parduotas ir nukirstas tame pačiame Jauneikių kaime, Maižių sodyboje ąugęs ąžuolas. Iš liemens pagaminus malūno volą Maižiams sapne pasirodė jų senelis (bočius). Jis atėjęs į klėties pastogę ir atsisėdęs. Išgąsdinti Maižiai visą uždarbį paskyrė mišioms laikyti – kad tik kas iš jų namų nenumirtų.** Panašūs pasakojimai plačiai žinomi ir daugelį kartų girdėti: Kaušų Rotužės šventvietės ąžuolo (Šilalės r.) pjovėją rytojaus dieną pasitiko mirtis, toks pats likimas ištiko Gojaus (Elektrėnų sav.) švento ąžuolo pjovėją; dvikamienės šventos Gyvolių pušies pjovėjui (Akmenės r.) pradžioje buvo nupjauta viena koja, paskui ir kita, gyvenimą jis pabaigė vežimėlyje, o Gudininkų vinkšnos (Gervėčių apyl.) pjovėjas neteko proto...

Gegužės 23-ąją kaladėmis pjaustomas Jauneikių ąžuolo kamienas tįsojo lyg Žilvino kūnas Eglės žalčių karalienės pasakoje (3–4 pav.). Ilgainiui patirsim ar šios malkos sušildė namus, ar atnešė į juos laimę.

Sukrėstą šių vaizdų mane gaivina kitų Joniškio krašto šventviečių žvalgymai. Jie sutvirtina mintį, kad šventvietės ne visur pražuvusios ir iš baltų religijos kylantis šventumas šiandien dar aiškiai juntamas. Miškuose, upių tėkmėje, prie akmenų senovės dievų ir deivių dvasia gyva, todėl daugelis šių šventviečių turi sergėtojus! Štai už kelių kilometrų nuo Jauneikių, Ziniūnėlių kaimo laukuose (LKS94 472540, 6232614) ošia Čiutos ąžuolynas  (5 pav.), kurį už viską labiau šiandien brangina, sergi Ritos ir Rimo Mačiukų šeima iš Kalnelio (6 pav.).

Belieka paminėti, kad tai istorinė Joniškio bažnyčios valda. 1536 m. Joniškio parapija buvo įkurta siekiant didelį skaičių mūsuose esančių tokių žmonių, kurie toliau, sekdami pagoniška klaida, gerbė girias, žvėris, upes, roplius ir garbino dievybes pakrikštyti*** todėl pagrįsta manyti, kad kunigų nuosavybe tapo šimtametis ąžuolynas – senųjų krašto gyventojų šventvietė. XIX a. pirmoje pusėje ąžuolų giraitė buvo dar dešimt kartų didesnė, plytėjo maždaug 42 ha plote ir šiaurėje siekė Kalnelį (pastarojo kaimo ąžuolynas, kol nebuvo iškirstas po 1922 m. žemės reformos, vadintas Ąžuolyne arba Šventuoju mišku).  

Visoje Lietuvoje tokių šventviečių kaip Ziniūnėliuose liko dešimtis, galbūt dvi. Tai pats brangiausias joniškiečių turtas – šimtamečių ąžuolų šakose glaudžiasi protėvių vėlės, čia stipriau nei kitur juntamas ryšys su baltų dievais ir senovės Žemgalos kultūra.

Vykintas Vaitkevičius

Naisiuose, Žemgaloje

Paveikslai

1. Nuo Imbarės piliakalnio (Kretingos r.) nukirstų ąžuolų rietuvės – panašiai galėjo atrodyti kirtimai ir naujaisiais amžiais. Ž. Montvydo nuotrauka 2013 m. kovo 2 d.

2. Jauneikių ąžuolas prie Joniškio kelio 2012 m. birželio mėnesį.

3–4. Pjaustomas šventasis Jauneikių ąžuolas. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2015 m. gegužės 23 d.

5–6. Čiutos ąžuolynas Ziniūnėlių kaimo laukuose ir jo sergėtojai. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2015 m. gegužės 23 d.

-------------------

* Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos . Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 1996, p. 591–592, 594–595.

** Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. Surinko M. Slančiauskas. Vilnius, 1975, p. 238–239.

*** Bumblauskas Mangirdas. Žemaitijos christianizacija ir pagonybės veiksnys (XV–XVI a.). Daktaro disertacija. Vilnius, 2014, p. 193.