Baigiantis vasarai aidėjo ketvirtosios akademinio jaunimo stovyklos Laisvės kovų atmintis garsas. Balandiškyje suplevėsavo Trispalvė, tačiau tyrimus Lietuvos partizanų ryšininkų bei rėmėjų Sajų sodyboje kaip ir praėjusiais metais pakeitė žvalgomieji žygiai Pašušvio, Grinkiškio, Baisogalos apylinkėse. Žygiavimas, kitais žodžiais tariant buvimas kelyje, maža dalele leido priartėti prie partizanų ir patirti tai, ką dulkėtame vieškelyje, eidami mišku ar mindami taką per pelkę kitados išgyveno mūsų laisvės kovotojai.

Žygių akimirkomis, klausydamasis vietos gyventojų pasakojimų ir archeologinių žvalgymų rimtyje mintimis daugelį kartų sugrįžau prie laisvės kovų kraštovaizdžio sampratos. Iki šiol sutarėme, kad jį sudaro karinės stovyklavietės, žeminės ir bunkeriai, kautynių, partizanų kūnų niekinimo, laidojimo ir kai kurios kitos vietos. Šiandien mąstau apie tai, kokios reikšmingos ir brangios laisvės kovotojų žūties vietos; tos, kuriose už mūsų Tėvynę buvo pralietas kraujas, kuriose laisvės vardan buvo paaukota gyvybė. Palyginimui, 1952 m. vasario 16 d. Žemaičių apygardos partizanų Šatrijos rinktinės vadas rašė: Nors amžiais lietuvių tautos kelias kruvinas, bet tuo keliu eina kartų kartos, atiduodamos Tėvynei savo kraujo duoklę ir savo krauju atpirkdamos laisvę.

Pralietas kraujas partizanų žūties vietas priartina prie šventviečių. Be to čia sklando nepaprasti senosios pasaulėžiūros vaizdiniai apie kritusių kovotojų kraują kaip šventą jų kūno ir sielos dalį. Ją privalu palaidoti kapinėse, šeimos kape arba... gėlių darželyje – brangiausioje tėvų sodybos vietoje; čia išaugsianti piliarožė (rožė), bijūnas (pinavija) ar lelija. Tikėjimas, kad gyvybė nenutrūksta, keičiasi tik jos pavidalas – vėlė pereinanti į augalą – tapo šimtų ir tūkstančių karinių dainų motyvu.

Žinojimas, kartais nuojauta, kad pamiškė, kryžkelė, bunkerio duobė ar sodyba yra partizanų žūties vieta, kelia sykiu nuostabą ir pagarbą. Kito – mirusiųjų – pasaulio riba čia priartėja, yra juntama lyg trapus slenkstis, kurio akivaizdoje apima š v e n t u m o jausmas. Iš šventumo kyla ir tvirtėja tikėjimas, išauga v i l t i s. Ji istoriniame ir šiuolaikiniame partizaninio karo pasakojime tiesiogiai susijusi su taip trokštama ir siekiama Tėvynės l a i s v e. Būtent čia slypi partizanų žūties vietų reikšmė. 

Pašulniškės

2015 m. rugsėjo 11 d.

Paveikslėliai

1) Lietuvos partizano žūtis. Mindaugo Lukošaičio piešinys

2) Lietuvos partizanų uniformos saga – pirmasis 2015-ųjų stovyklos Laisvės kovų atmintis radinys prie bunkerio Praviršulio pelkėje. A. Petrauskienės nuotrauka 2015 m.

3) Partizanų stovykla Užpelkių miške (Radviliškio r.). 1949 m. rugpjūčio 13 d., traukdamiesi iš stovyklos žuvo partizanų vadai: Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis ir Vytautas Šniuolis-Svajūnas, su jais – Aitvariukas bei Girėnas. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2014 m.

4) Užpelkių miško stovyklos tyrimų akimirka. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2015 m.

5) Bunkerio, kur 1952 m. rugsėjo 21 d. žuvo Bronius Krivickas-Vilnius ir Mykolas Blinkevičius-Nemunas vieta Raguvos miške (Panevėžio r.). V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2015 m.

6) Čia, prieš pat įėjimą į namus, tokia lomelė, vis kraujas išplaukdvo – sako Lionė Čibiraitė-Valikonienė apie vietą gimtųjų namų kieme, Strazdų kaime, Utenos r., kur 1951 m. balandžio 10 d. nuo agentų smogikų kulkų krito septyni laisvės kovotojai: Pavasaris, Šarūnas, Sakalas, Šernas, Čigonas, Kęstutis ir Deimantas; su jais – dar šios sodybos šeimininkai Juozas ir Paulina Čibirai bei jų močiutės Marcelė Čibirienė ir Teofilė Tijūnėlienė. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2013 m.

7) Vyriausiosios Lietuvos partizanų vadovybės apsaugos būrio kovotojo Valerijono Daukšos-Vėjo, kitaip – Dagilio, Dobilo arba Sodeikos († 1949) šeimos kapas Polekėlėje, Radviliškio r., kur pasakojama, buvo suberta ir žemė su V. Daukšo krauju. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2014 m.

8) Bijūnas buvo pasodintas, o aš pasodinau jadzminų [nuotraukos dešinėje, antrame plane]. Juk niekas nenorėtų mindyti, kur kraujo klanas – sako Antanina Lekavičienė, nuo 1969 m. gyvenanti uošvių namuose Budeliuose, Kaišiadorių r., prie kurių buvo suguldyti 1945 m. birželio 27 d. kautynėse žuvusių partizanų Dagilio, Jovaro ir Smilgos kūnai. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2015 m.