"Turėdavo ta nosinė lyg ir atsisveikinimo reikšmę. Kaip laiškas – tuščias popieriaus lapas būtų, ten minčių daug sudėta, bet nieko negali perskaityt..."

Gegužės diena 16 diena skelbiama diena kovai su homofobija. Proginis straipsnis gavosi.

Žiūri į slyvas pro langą, nors gerai, žinai, kad galima sėdėti po jomis...

2007 m. vasarą įvyko lietuvių ir baltarusių ekspedicija Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. 2016 m. balandžio 9-ąją žygio dalyviai susirinko į Vileiką ir čia, juste pajutau, devynis metus trukusi Neries ekspedicija, jos dienoraščio ir šaltinių leidyba, baigėsi.

Gyvendami tirštoje mitų ir ideologijų apsuptyje, turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas.  Kaip nėra visuomenės be vertybių, taip nėra ir visuomenės  be mitologijos. Mokslo pasaulyje neretai kyla ideologiniai mūšiai dėl lietuvių prigimtinės religijos vertybių. Kai kurie netgi autoritetingi mokslo žmonės teigia, kad tai primityvi, valstietiška ar tiesiog „formavimosi stadijoje tebesanti religinė sistema“.

Kepta ragana, vaiko kraujas, paukštis gripas, kurį turiu papenėti savo mėsa, tapo mano kasdienybe...

Kokios pasyvios ir aktyvios sintezės vyksta patirtyje, kai taip atsitinka – kai susigraudini matydama kylančią vėliavą. Aišku, kad tai atsitinka ne visada, priklauso nuo vietos, laiko, draugijos. Labiau stebina tai, kad tai iš principo dar gali atsitikti.

Nuo partizaninio karo pradžios laisvės kovotojai dėjo visas pastangas ir dažnai rizikavo gyvybe kaupdami, norėdami mums išsaugoti savo archyvą. Per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje tai tebėra nesuprastas dalykas ir neišsemtas istorijos aruodas.
Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimas – ilgas ir sunkus kelias, kuriuo privalome žengti. Kalbu apie skaitmeninį archyvą, kuriame būtų sutelkti ir žmonių išsaugoti, ir į daugelį fondų, šimtus ir tūkstančius bylų išdalinti partizanų žodžiai ir vaizdai.

Jaustis nepakankamu ‒ tai būti pusiau svetimu sau. Ši jausena verčia lyginti save, savą šeimą, kraštą, tautą su „aukštesnių“ vertybių turėtojais, matuoti save svetimu matu.  Jono Meko prisiminimuose apie Jurgį Mačiūną teigiama, kad  tikroji žmogaus ir tautos gyvenimo vertė yra ne ypatingi pasiekimai, o tai, kas „suriša visus kartu ir eina iš kartos ir kartą“. Tai gali būti liaudies daina, vaikiškas žaidimas ar netgi Fluxus...

Bandau ginčytis su Saulium Poška ir įrodintėti, kad varguolis nėra gėdingas žodis.