Pasirinkimas galvoti, kalbėti ir rašyti lietuviškai, seniai tapo apsisprendimu. Tai yra mano būtis ir laikysena, apie kurią iki šiol neturėjau progos plačiau papasakoti. Viliuosi, kad šios eilutės nors vieną įkvėps ir paskatins skirti didesnį dėmesį savo žodynui, mūsų visų kalbai.

Dažnai tenka girdėti ir skaityti apie Lietuvos ir Europos perskyrą. Keliami retoriniai klausimai − ar Lietuva su Europa, ar prieš ją, ar lietuviai nori ar nenori būti europiečiais. Pažįstamas šūkis  − „Būkime europiečiais!“ (ar netgi „Nebūkime provincija, būkime europiečiai“).  Tai žadina smalsumą, kas gi yra ta taip dažnai minima „Europa“ ir kaip šis iš esmės politinis klausimas įvelkamas į kultūrinį rūbą ir formuoja Europos kultūros sampratą. Kas šiandien suvokiama kaip europietiška kultūra ir koks jos santykis su prigimtine kultūra Lietuvoje?

Turiu nuojautą, kad vyrai gyvenime tvarkosi gerokai prasčiau nei moterys. Trumpesnis vyrų gyvenimo amžius vainikuoja jų pastangas. Trumpesnis vyrų gyvenimas nėra prasmingesnis nei moterų. Moterys, vis dar gaunančios mažesnes algas, užtikrintai stumia vyrus į pakraščius. Prezidentė moteris – ne atsitiktinumas.

„– Bobule, kodėl dūmai eina per kaminą, o ne pirkion? – domisis Antanukas.

– Todėl, anūkėli, kad kamine yra skylė. Ji tai ir ryja dūmus [...]

Jam jau vaidenasi, kad ten aukštai, ant stogo, ties kaminu, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus.“ (Vincas Mickevičius-Krėvė, „Antanuko rytas“)

Medžių sodinimas – gyvas lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys! Vardiniai medžiai auga daugelyje mūsų krašto sodybų ir kaimų. Šiandien įprasta paimti ūgtelėjusius medelius vienoje vietoje ir pasodinti kitoje. Senesnis būdas, matyt, bus buvęs medžio vaisių daiginimas, sodinimas. Tai lyg pirmapradė apeiga: sėkla iš Žemės paima jos galią, įkūnija gyvybę ir gyvenimą.

Šiandien mėgstamos „Derliaus šventės“ yra senovinės baltų šventės, vadintos Rudenojais, tąsa. Kokia tai šventė ir kokios jos šiuolaikiniai pavidalai?

„Jie turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius“ – XV amžiuje rašė J. Dlugošas... 

Lietuvių kaip ir graikų supratimu, sėdi trys bobos po langu, savo verpalais užsiima ir gimstančio žmogaus likimą lemia. Po to jau gyveni, bandai ir vienaip, ir kitaip gyventi, o gaunasi kaip visada. Čia toks visai liūdnas atvejis, tekstilė kažkokia beviltiška.

Laisvais protarpiais paskaitau Valentino Sventicko knygą apie Justiną Marcinkevičių ir bent tris kartus per dieną paties Marcinkevičiaus „Grybų karą“. O aplink dygsta grybai...Laisvais protarpiais paskaitau Valentino Sventicko knygą apie Justiną Marcinkevičių ir bent tris kartus per dieną paties Marcinkevičiaus „Grybų karą“. O aplink dygsta grybai...

Šių metų pabaigoje pasirodys naujojo – Šiaurės Lietuvos – šventviečių sąvado dalis, skirta Joniškio rajonui. Nuostabą kelia senųjų šio krašto šventviečių įvairovė ir baltų mitologijos gelmės, kurias spaudai parengtas leidinys atskleidžia. Netoli nuo Žagarės plytintis Mūšos Tyrelis yra išskirtinė, iki šiol mažai žinoma ir deramai neįvertinta šventvietė. Jos branduolį sudaro aukštapelkė (tyrelis), Miknaičių ežeras ir Mūšos ištakos.

Kultūrą pavadindami prigimtine ją išskiriame iš kultūrinės visumos. Ji tampa lyg ir keistu, mažai pažįstamu, netgi marginaliniu ar svetimu reiškiniu. Regis, taip atsitinka dėl žmogaus įgimto polinkio mąstyti priešpriešomis. Tačiau Lietuvoje nėra jokių dviejų kultūrų – prigimtinės ir šiuolaikinės, o yra tiesiog lietuviška kultūra, į kurią patenka ir liaudies dainos su visais šiuolaikiniais perkūrimais, ir moderni literatūra, ir rožės su lelijomis...