Nors vardą, maldauju, palik

None

1 pav. Vilniaus kaimavietė, kitaip – apidėmė, Kupiškio rajone. 1936 m. Virbališkių pradžios mokyklos mokytojas Petras Šimonis rašė: Pirmiau tie vienkiemiai buvo vadinami Ažusieniais. Vilniumi praminęs seniau Palėvenėlėje seniau gyvenęs kun. Šopranas. Jono Gabriūno iš Laukminiškių kaimo pasakojimu Vilniaus pavadinimas atsiradęs kitaip. Jis pasakoja, kad Gindvylių kaimo kampininkai, kuriems kaimas davęs po keletą hektarų ganyklose iš karto nenorėję su tuo sutikti ir žadėję bylinėtis, ir net pasiekti Vilnių. Žmonės gi iš to jų ketinimo pradėję iš jų juoktis,ir juos vadinti vilniečiais, o paskui ir tą vietą praminę Vilniumi (Vilniaus kaimo Žemės vardyno anketa saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje).

 

Jei kada nors svetainėje maps.lt norėjote išmatuoti savo būsimos kelionės atstumą ir trukmę, sumanūs pagalbininkai jūsų tikrai užklausė, ar rašydami „Vilnius“ omenyje turite Vilnių – Lietuvos sostinę, ar galbūt Kupiškio rajone esantį Vilnių. Jei anksčiau šis klausimas mane kiek pykdė (juk ir taip aišku, kad kalbu apie VILNIŲ), tai šiandien kartu su bendraminčiais, prigimtinės kultūros puoselėtojais ir rėmėjais siekiu, kad Kupiškio Vilnius ir dar 4200 kitų ištuštėjusių, sunykusių Lietuvos kaimų ir viensėdžių vardai būtų išsaugoti ne tik aplinkinių vietovių gyventojų atmintyje, bet ir mūsų šalies žemėlapiuose, visose regimose ir neregimose sistemose (1 pav.).

Gimiau ir užaugau namuose, kur buvo saugomas aplankas su 1918 m. Lietuvių informacijos biuro Lozanoje darbuotojo Vlado Dzimidavičiaus-Daumanto parengto Lietuvos žemėlapio (Carte de la Lituanie) medžiaga: žemėlapių iškarpomis, istorinių sienų kontūrais, gyvenviečių vardynu, spalvų paletėmis, taisymais (2 pav.). 

02_zemelapis.jpg

2 pav. Iš 1918 m. Lietuvių informacijos biuro Lozanoje parengto Lietuvos žemėlapio juodraščių.

 

Šiandien kurti žemėlapį šimtus kartų paprasčiau ir lengviau; svetainėje geoportal.lt kiekvienas iš mūsų keliais paspaudimais gali tapti kokio tik širdis geidžia mastelio ir detalumo žemėlapio autoriumi. Bet dabar, kai žemėlapių, taip pat planų, toponuotraukų ir visų kitų brėžinių kūrimas yra toks patogus ir greitas, valdyti apleistus kaimus bei viensėdžius, saugoti jų vardus, pasirodo, yra tokia sunki užduotis!

Sovietinės okupacijos metais kaimai ir ypač viensėdžiai, kurių Lietuvoje būta apie 280 000, naikinti iš pagrindų. Naujos gyvenvietės buvo kuriamos stambių socialistinių bendruomenių (kolūkių brigadų arba tarybinių ūkių skyrių) pagrindu. Pertvarkytuose ūkiuose likdavo po 1–2, o sustambintuose – 4–5 bendruomenes, taigi tik po kelis senųjų gyvenviečių vardus. Ištuštėję kaimai buvo braukiami iš gyvena­mųjų vietovių apskaitinių duomenų sąrašo, siekiant jų vardus pašalinti iš dokumentų ir atminties, nutraukti ryšį su praeitimi, keisti tapatybės pojūtį. Iš viso 1959–1989 m. iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo išbraukta apie 5 600 kaimų ir viensėdžių.* (3–5 pav.)

03_sarkuciai.jpg

3 pav. Šarkučių kaimo vieta (Grinkiškio seniūn., Radviliškio r.). V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2015 m.

04_P3150401.JPG

4 pav. Paminklinis akmuo Bakšiškių kaimui (Dotnuvos seniūn., Kėdainių r.) atminti. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2012 m.

05_P8191283.JPG

5 pav. Kryžius sunaikintų Gulbinų kaimo viensėdžių vietoje (Grinkiškio seniūn., Radviliškio r.). V. Vaitkevičiaus nuotrauka 2014 m.

 

Po ilgos pertraukos, 2014 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, deja, išbraukė dar 40 kaimų ir viensėdžių Ukmergės rajone.** Bugenėliai, Butkiškis, Gelučiai, Juodvalkis, Kaspariškiai, Kosakai, Parėksnė, Pijoriškiai, Plačiavėlė, Raguvėlė, Ringeliai, Trakai, Vytinė, Zyla, Žalioji ir daugelis kitų gyvenamųjų vietų vardų tą dieną buvo panaikinti. Kartu su jais – senųjų krašto gyventojų vardai, pavardės, kultūros, visuomenės ir ūkio istorijos eilutės. Tiesa, tame pačiame sąraše buvo ir Deferencija, Kazareska, Marašuvka, Sakaluvka, Taboras bei kai kurie kiti šiandien ausį rėžiantys vardai. Bet pirmosios Lietuvos Respublikos metais tokie pavadinimai buvo tiesiog keičiami, verčiami arba jiems grąžinamos lietuviškos priesagos.

Jei nesustabdomai bėgantis laikas tikrai verčia mus keisti gyvenamųjų vietų ribas, vienų žemę jungti prie kitų, jei to reikalauja vėjas iš Vakarų ir optimalus  teritorijų  valdymas, tai išsaugokim nors sugriautų, ištuštėjusių kaimų vardus (6 pav.) ir daugelyje boluojančių žemėlapių vietų rašykime, kokia tai kaimavietė, kitaip tariant, apidėmė – šventa buvusių, nugriautų namų ir kaimų, mūsų protėvių žemė. *** 

06_siesikai.jpeg

6 pav. Boluojančiose žemėlapio apie Siesikus (Ukmergės r.) vietose įrašyti devynių sunykusių kaimų ir viensėdžių (apidėmių) vardai. V. Vaitkevičiaus brėžinys

 

Pašulniškių viensėdis, 2016 m. sausio 1 d.

------------------------

* Plačiau žr.: F. Kavoliūtė. Gyvenamųjų vietovių vardai – nematerialusis šalies kultūros paveldas, Geografijos metraštis, 2014, t. 47, p. 90–91.

** Tiesa, tuo pačiu Vyriausybės nutarimu vienas kaimas prasmingu Algirdų pavadinimu Deltuvos seniūnijoje buvo ir įkurtas.

*** Plačiau žr.: V. Vaitkevičius. Iš prigimtinės kultūros žodyno: juoda žemė, Liaudies kultūra, 2013, Nr. 4, p. 76–78. (Prieiga per internetą: http://www.prigimtine.lt/media/cms_page_media/42/Vykintas_zeme_juodoji_CFz874c.pdf).