Nepatogu rašyti apie laidotuves, trikdyti, viena vertus, dalykišką ir skubantį, kita vertus, nenuginčijamai patogų ir jaukų mūsų gyvenimą. Ir ankstesnis tinklaraščio rašinys apie laidotuves buvo nepatogus, bet aiškiai parodęs, kad gyvename laidojimo papročių tarpulaikiu, arba laiku, kaip niekad atviru interpretacijai. Bet į ką atsispirti interpretuojant? Pirmiausia, pagalvojau, permąstytina tai, ką iš ankstesnio laiko žinau, ką spėjau patirti, kai dar ne tik nebuvom girdėję apie urnas, bet ir šarvonės nebuvo pasitraukusios iš namų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laisvė, aukščiausias sąmonės lygmuo, yra pernelyg abstrakti, pernelyg bendra prigimtinei kultūrai, gyvai ir gyvybingai iš kasdienio gyvenimo konkretybių. daiktų, reiškinių. Bet laisvės modusas neapeinamas ir nepraleidžiamas. Be šito dėmens jokia kultūra negali būti sau pakankama. Vadinasi, negali atlikti ir žmones organizuojančio, telkiančio, bendruomenės galias paskirstančio ir perskirstančio vaidmens.

Iki šiol žinojome, kad Lietuvos laisvės kovų kraštovaizdį sudaro karinės stovyklavietės, žeminės ir bunkeriai, kautynių, partizanų kūnų niekinimo, laidojimo ir kitos vietos. Šiandien mąstau apie tai, kokios reikšmingos ir brangios laisvės kovotojų žūties vietos – tos, kuriose už mūsų Tėvynę buvo pralietas kraujas, kuriose laisvės vardan buvo paaukota gyvybė.

Daugelio mano draugų galvose dominuoja žili plaukai. Ne, mes dar ne seni, bet vis dažiau akiplotyje pasirodo laidotuvės, kuriomis mes rūpinamės. Mes aptikome, kad šarvone jau rūpinasi patikimos specialistų rankos. Nebėra prausimo, barzdos skutimo, rengimo, budynių per naktį. Mirusysis nakčiai pasilieka savo trumpalaikiam ofise, o artimieji eina namo. Pailsėti, nesijaudinti, kuo mažiau santykio su mirusiu kūnu, nes jį matant ir liečiant labai sunku patikėti kad jis jau nebe jis. Raminančių dozė.

Seniai stebiu vieną keistą dalyką – kaip sodyba tvarkosi pati. Kaip joje įsisėja augalai, kaip jie keliasi iš vienos vietos į kitą ir net kaip apsigyvena gyvūnai. Pojūtis, kad ji tvarkosi pati ir kad mums belieka žiūrėti, keistokas.

Kokiais 1970-80 metais (vyresni prisimena) apie Kauną Nemuno ir Neries pakrantės buvo nusėtos mažais uosteliais. Medines masyvias valtis rakindavo sunkiomis grandinėmis prie į akmenis įtaisytų metalinių žiedų. Kur tos valtys dabar? Supuvo? Senieji meistrai išmirė? Žmonės nustojo plaukioti?

Yra kažkokia, gal ir siaura, bet galimybė suvokti prigimtinę kultūrą žiūrint į vaikų užsiėmimus. Kad ir visiems žinomas vaikų noras turėti šunį. Ir čia ne turėjimo klausimas. Taip suvokdami dažnu atveju iškreipiame vaikų norą – jie nori gyventi su šunimi ar kate. Nori tilpti į šuns būdą arba pasiimti jį į savo kampelį.

Svarstomi prigimtinės kultūros apibrėžimai kursto sąmonę ir prisiminimus, prieš akis iškyla vietos, kuriose tvirtai auga – šaknijasi – prigimtinė kultūra, kurios ją reiškia, vaizduoja. Nuo vietų neatsiejami žmonės, susitikimai su jais, nuotraukose įamžintos pasivaikščiojimų ir pokalbių akimirkos; svarbu justi, girdėti, matyti taip pat, kaip vietinis žmogus, labai svarbu išmokti, sužinoti kaip ieškoti, pažinti ir saugoti.

Kovo 27-ąją, po paskaitų Klaipėdos universiteto mūruose, greitai pasiekiu Žemaičių aukštumas. Girgždūtė Telšių, Kelmės ir Šilalės rajonų paribyje priklauso didžiųjų krašto kalvų grandinei: rytuose dunkso Spąstis (Sponstis), pietuose – Medvėgalis, o šiaurėje – Moteraitis, Sprūdė ir Šatrija. Į aštuntą dešimtį įkopusi Irena Radavičiūtė-Andrulienė, kilusi iš Užgirių kaimo, dabar gyvenanti Karklėnuose, ilgametė geografijos mokytoja, sutinka būti mano vedlė ir parodyti senąjį kelią į Girgždūtę iš šiaurės pusės. Vyresnioji karta retai ryžtasi tokioms kelionėms pėsčiomis, todėl kiekviena iš jų svarbi ir įkvepianti.

Po keturių veiklos metų, Prigimtinės kultūros seminaro rengėjai ir Prigimtinės kultūros institutas atveria interneto svetainę ir ‒ savąjį tinklaraštį, kuriame galėsime dalintis naujienomis ištisus metus! 

Ta proga įdomu dirstelėti į tai, ką per tuos metus kaip bitės  į korį sunešėme nuo pirmojo „bičių spiečiaus“, susimetusio Rumšiškėse 2011 metų vasarą.

Nuo 2011 iki 2015 metų surengti 8 Prigimtinės kultūros seminarai, kurių metu perskaityta daugiau kaip 50 pranešimų. Jų temomis paskelbta 19 mokslinių straipsnių,  8 diskusijos, o Prigimtinės kultūros instituto svetainėje galima peržiūrėti net 38 pranešimų ir diskusijų video įrašus!