Svarstomi prigimtinės kultūros apibrėžimai kursto sąmonę ir prisiminimus, prieš akis iškyla vietos, kuriose tvirtai auga – šaknijasi – prigimtinė kultūra, kurios ją reiškia, vaizduoja. Nuo vietų neatsiejami žmonės, susitikimai su jais, nuotraukose įamžintos pasivaikščiojimų ir pokalbių akimirkos; svarbu justi, girdėti, matyti taip pat, kaip vietinis žmogus, labai svarbu išmokti, sužinoti kaip ieškoti, pažinti ir saugoti.

Kovo 27-ąją, po paskaitų Klaipėdos universiteto mūruose, greitai pasiekiu Žemaičių aukštumas. Girgždūtė Telšių, Kelmės ir Šilalės rajonų paribyje priklauso didžiųjų krašto kalvų grandinei: rytuose dunkso Spąstis (Sponstis), pietuose – Medvėgalis, o šiaurėje – Moteraitis, Sprūdė ir Šatrija. Į aštuntą dešimtį įkopusi Irena Radavičiūtė-Andrulienė, kilusi iš Užgirių kaimo, dabar gyvenanti Karklėnuose, ilgametė geografijos mokytoja, sutinka būti mano vedlė ir parodyti senąjį kelią į Girgždūtę iš šiaurės pusės. Vyresnioji karta retai ryžtasi tokioms kelionėms pėsčiomis, todėl kiekviena iš jų svarbi ir įkvepianti.

Ant kelių daug purvo, diena apniukusi, tačiau oras jau šiltas, pripildytas po lietaus atgijusių paukščių balsų. Pradžioje, lyg ieškodami įėjimo į Girgždūtės šalį, dairomės sunykusių kaimų laukuose ir keliaujame akimis (1 pav.). Paskui užsukame prie gimtų, šiandien be šeimininko likusių Irenos namų – kol rankikes bovom sukėšę, tai čia dėdeliā gražu bova – ir leidžiamės į žygį. Aš seku Irenos žingsnius arba einu greta, poroje, atidžiai klausausi. Vėliau apskaičiuosim, kad praėjo 46 metai po to, kai Irena paskutinį kartą čia ėjo, matė Siratkapius, Pilikę, Alkupį.

Patirtas įspūdis stiprus, nepamirštamas: ėjimas pėsčiomis yra vienas iš prigimtinės kultūros bruožų, tam tikra būsena. Ji kuria ir įtvirtina vietiškumą – ryšį su dangumi ir žeme, oru, vandeniu, akmenimis, medžiais, žolynais, netgi gyvūnija. Nuo ėjimo neatsiejamas tarminis kalbėjimas – žodžiai, kuriais apsakoma, siekiama aprėpti aplinką, kuriais ji daugeliu būdų tiriama ir matuojama. Atrodo, kiekviename žingsnyje akys ieško kuo grožėtis ir šis pasigėrėjimas tuoj virsta džiaugsmu, plg.: Ot, kas per gražums – toks drebulyniukas sudygęs, nereikia nė sodinti! Visa persmelkiantis savaimingumas – tai dar vienas ryškus prigimtinės lietuvių kultūros bruožas, lyg kokia prielaida ar būdas praeičiai reikštis dabarties kultūroje.

Savaimingumui taip pat artimas žinojimas kaip būti, elgtis, kurti; mūsų atveju – kur eiti. Tad ir suartu keliu Irena veda neklysdama (2 pav.). Kryptį jai rodo ne tik vidinis žinojimas, bet ir aplinkiniai ženklai: žemės paviršiaus linijos, vandens telkinių kontūrai, seni medžiai.

Prigimtinėje kultūroje žinojimas glaudžiai susijęs su mitologija, dažnai persipina su ja. Senosios pasaulėžiūros vaizdiniai plečia istorijos ribas ir gilina jos turinį. Beje, ši erdvė taip pat yra savaime, jai nereikia mokslinio pagrindimo. Ar matot, koks čia tas kalns sopėlts? – klausia manęs Irena, lėtai kopdama į Pagirgždūčio piliakalnio, vadinamo Pilike, šlaitą (3 pav.) ir po akimirkos priduria: Kažin, saka, švedā kasė prūdus ir pildava žemes į vieną veitą. Tuose prūduose anie arklius girdydava. Atbulomis leisdamasi nuo piliakalnio pylimo Irena dar ištaria: Ar nerēks tik māmas į peklą vesti...[1]

Paminėtina, kad švedai – daugiau nei XVII–XVIII a. Žemaitijos užkariautojai, užjūrio gyventojai, kitatikiai. Tai padavimų ir sakmių veikėjai – žuvų  augintojai ir valgytojai (žuvėdai), piliakalnių kūrėjai, daugelio laidojimo vietų steigėjai, istorinių ir mitinių įvykių dalyviai.

Kelionei besibaigiant turiu galimybę gėrėtis vakarėjančios saulės spinduliais, kurie lūžta ir skaisčiai spindi bebrų patvenkto Alkupio – šventos žemaičių upės – vandens paviršiuje (4 pav.). Išgirstu ir netrukus pamatau veržlaus, užtvankos kraštą praardžiusio Alkupio tėkmę. Akimirką šis tvenkinys man panašus į lietuvių prigimtinės kultūros vertybių kupiną indą, kuris niekada nebuvo užvertas, kurio neįmanoma uždaryti; jo vandenys su didele jėga veržiasi į dabarties kultūrą, pripildo ją šventumo, žadina, gaivina ir maitina tautą.

Vykintas Vaitkevičius

2015 m. gegužės 23 d.

1. Šiaurinės Girgždūtės prieigos, žvelgiant nuo Keiniškės pusės: 1 – Girgždūtė, 2 – Pilikė (Pagirgždūčio piliakalnis), 3 - Siratkapiai (senkapiai), 4 – Kumetyns (sodybvietė) 5 – Alkupis

2. Užgirių laukais, suartu keliu

3. Pagirgždūčio Pilikės pylimas 

4. Bebrų patvenktas Alkupis (prie lypto)