Jaustis nepakankamu ‒ tai būti pusiau svetimu sau. Ši jausena verčia lyginti save, savą šeimą, kraštą, tautą su „aukštesnių“ vertybių turėtojais, matuoti save svetimu matu. Jono Meko prisiminimuose apie Jurgį Mačiūną teigiama, kad tikroji žmogaus ir tautos gyvenimo vertė yra ne ypatingi pasiekimai, o tai, kas „suriša visus kartu ir eina iš kartos ir kartą“. Tai gali būti liaudies daina, vaikiškas žaidimas ar netgi Fluxus...
Bandau ginčytis su Saulium Poška ir įrodintėti, kad varguolis nėra gėdingas žodis.
Per Žaliakalnį neinu nuleidus galvą. Vis dairausi į namus, kiemus, langus lyg turėčiau kokį tikslą. Ne tiek aš dairausi, kiek pačios akys klajoja ir atsigauna. Net ir kai einu gatvėmis, kurių namus žinau mintinai ir kurie lyg nesikeičia, vis tiek traukia žiūrėti.
Sovietinės okupacijos metais kaimai ir ypač viensėdžiai, kurių Lietuvoje būta apie 280 000, naikinti iš pagrindų. Atkūrus Nepriklausomybę apleistų gyvenamųjų vietų skaičius Lietuvos kaime toliau augo ir šiuo metu siekia 4200. 2014 m. Ukmergės rajono savivaldybės teikimu Vyriausybė ėmėsi tuščių kaimų ir viensėdžių – jų ribos panaikintos, žemės prijungtos prie gretimų kaimų. Šių vietų vardus – krašto, visuomenės ir ūkio istorijos šaltinius – privalu rašyti visuose šalies žemėlapiuose.
Kartais tai, kas regisi geriausiai žinoma, nėra savaime aišku. Nors iš lietuvių švenčių bene labiausiai pažįstamos Kūčios ir kalėdojimai, pats šventės branduolys lieka neįspėjamas. Jis atsiskleidžia per mitinius dainų vaizdinius, susidėstančius į margą dievų pasaulio vitražą. Vienas iš kalėdinio vitražo paveikslų vaizduoja nuostabų sodą, kuris nokina vaisius tai žemėje, tai danguje, tai mariose...
Apie išmintį, slypinčią daiktuose...
Apie Daujotytės „Boružę, ropojančią plentu“, „Scanoramos“ įspūdžius ir apie tai, kad prigimtinė kultūra gali būti ne atskiro laiko ir erdvės apibrėžta kultūra, bet bendras kiaurai peraugantis dėmuo.
Prigimtinės kultūros sąvoka nėra savaime aiški. Ji yra mūsų kuriama abejojant, tikslinant, permąstant. Kuriama iš tam tikros išgyvenamos būtinybės, iš poreikio, kurį irgi nėra paprasta įvardyti.
Artėja Vėlinės, kadaise vadintos visai kitu vardu ‒ Ilgėmis. Šiam vardui išaiškinti galimi bent du keliai. Pirmasis jų byloja apie aukas, skirtas vėlėms ar jų tarpininkams (elgetoms, maldininkams), mat žodis ilgės iki pat XX a. įvardijo duokles, kurias valstiečiai mokėjo valdovui ar ponams. Tačiau yra ir kitas kelias, kurį, aiškindamas Ilgių šventę, renkasi Daukantas: „Dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų“. Žodžiai ilgėtis, gedėti, trokšti, mausti praveria dureles tarp žmonių ir vėlių ir leidžia įsižiūrėti į jausminę gyvųjų ryšio su mirusiaiais pusę...
Čia pabandžiau išdėstyti, kad mylimos vietos pasiekiamos tik einant į jas tam tikru būdu. O būdo stabilumą žmogui teikia daiktai. Tad tuos stabilumą ir apibrėžtį teikiančius daiktus čia sąlyginai pavadinu unforma. Malonaus pasiskaitymo.
