Pusiaužiemis – pats žiemos vidurys. Tiksli šios senovinės šventės diena nėra žinoma, bet liaudies  kalendoriuje  ji tapatinama su sausio 25 diena arba su vasario 2 d. Tai ne tik diena, kai meška ar barsukas ant kito šono verčiasi (ką ir šiandien juokaudami prisimename), bet ir žinia, jog žiema pasiekia savo galimybių ribą ir keičia savo pavidalą. Šalto švytėjimo blyksnis – dievo Svaikstiko kardas...

Šių metų pabaigoje pasirodys naujojo – Šiaurės Lietuvos – šventviečių sąvado dalis, skirta Joniškio rajonui. Nuostabą kelia senųjų šio krašto šventviečių įvairovė ir baltų mitologijos gelmės, kurias spaudai parengtas leidinys atskleidžia. Netoli nuo Žagarės plytintis Mūšos Tyrelis yra išskirtinė, iki šiol mažai žinoma ir deramai neįvertinta šventvietė. Jos branduolį sudaro aukštapelkė (tyrelis), Miknaičių ežeras ir Mūšos ištakos.

Gyvendami tirštoje mitų ir ideologijų apsuptyje, turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas.  Kaip nėra visuomenės be vertybių, taip nėra ir visuomenės  be mitologijos. Mokslo pasaulyje neretai kyla ideologiniai mūšiai dėl lietuvių prigimtinės religijos vertybių. Kai kurie netgi autoritetingi mokslo žmonės teigia, kad tai primityvi, valstietiška ar tiesiog „formavimosi stadijoje tebesanti religinė sistema“.

Kepta ragana, vaiko kraujas, paukštis gripas, kurį turiu papenėti savo mėsa, tapo mano kasdienybe...

Kartais lipdant ir apžiedžiant puodus jų dugnai buvo ženklinami ženklais, turinčiais ne tik kultūrinę, ūkinę, bet pirmiausiai – mitinę reikšmę. Mažas puodų paženklintais dugnais skaičius senovės gyvenviečių, piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose, didelis – Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos pilkapiuose, kapinynuose, aukojimo vietose verčia manyti, kad kitados puodai su ženklais buvo skirti šventėms; šie indai glaudžiai siejosi su laidojimo apeigomis ir vaizdiniais apie mirusiųjų pasaulį.

Ieškodamas atsakymų į klausimus apie baltų religijos šventviečių kilmę, raidą ir likimą matau, kad įvedus krikščionybę daugelis iš jų buvo apleistos, įvairiais būdais naikinamos, keičiamos. Krikščionybė keitė pasaulėžiūrą, gyvenseną, tokiu būdu ir kraštovaizdį. Lietuvoje beatodairiškai kirsti valdovo ir diduomenės miškai, kol XVI a. antroje pusėje – XVII a. nei valstybės branduolyje, nei atokiose vietovėse nebeliko brangiausios prekinės medienos – ąžuolų (1 pav.). Palyginimui, 1570 m. Petrašiūnų bajorų miškas prie Kauno buvo taip iškirstas, kad jame nebuvo iš kur paimti nei vieno vienintelio kuolo! Susidaro įspūdis, kad dauguma, galbūt net visi šiandien seniausiais laikomi Lietuvos ąžuolai išliko sodybų, kaimų, dvarų erdvėje. Nuo kirvio ten juos saugojo šeimininkų pagarba senovei, atsakomybė ir pasididžiavimas.