ŠEŠTASIS Prigimtinės kultūros seminaras

Asta Skujytė-Razmienė

 

Skelbta: Tautosakos darbai, 2014, t. 47, p. 319‒322.

 

Kovo 15–16 dienomis Užutrakyje įvyko šeštasis prigimtinės kultūros seminaras, kurio tema skelbė, jog šįsyk tyrėjų akiratyje – „ryšiai tarp gyvųjų ir mirusiųjų lietuvių prigimtinėje kultūroje“. Seminaro rengėjai kvietė pamąstyti, pasiaiškinti, kodėl lietuvių kultūroje tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių nėra griežtos atskirties, kas lemia, kad mirusiesiems, laidojimo ritualams ir atminties saugojimui skiriama tiek daug dėmesio, kokį santykių modelį tarp gyvųjų ir mirusiųjų išryškina archeologija, antropologija, istorija, tautosaka, lingvistika.

Seminarą pranešimu „Mirties žinojimas prigimtinėje kultūroje“ pradėjo prof. Viktorija Daujotytė, akcentavusi, jog laidotuvių ritualo tikslingumą galima sieti su prigimtiniu žinojimu: „aukštuosius ritualus“ atlikdavo žyniai, dvasininkai, o „žemesniojo sluoksnio“ mirusiojo laidotuvėms pakakdavo ir ritualą išmanančio žmogaus. Bendruomenėje, pasak profesorės, niekas nebuvo (ir nėra) laisvas – kolektyvas žino, kaip ritualas turi būti atliekamas. Toks žinojimas gali būti traktuojamas kaip prievolė: „tu esi vienas iš mūsų; tau privaloma tai, kas privaloma ir kitiems.“ Profesorė išryškino šio žinojimo kryptingumą: tai žinios, kurias mirusieji suteikia gyviesiems; retrospektyvi kryptis – kai gyvieji teikia žinias mirusiesiems. Įmanoma ir trečioji pozicija, kai „iš savęs“ žinoma, kaip elgtis. Vis dėlto V. Daujotytė pabrėžė, jog galime jausti mažėjantį dėmesį mirusiųjų pasauliui.

Archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius pranešime „Gyvieji – mirusiems: žvilgsnis į pilkapius iš prigimtinės kultūros lauko“ gilinosi į lietuvių nekropolių ir gynybinių įtvirtinimų formų implikuojamas reikšmes. Pilkapiai, anot tyrėjo, vienijo gyvuosius ir mirusiuosius. Svarbus paprotys apjuosti akmenimis pilkapį kito ir, laikui bėgant, buvo pakeistas apjuosimu duobėmis ar iškastais grioviais. Tai gali būti traktuojama kaip sakralios erdvės išskyrimas (senovės lietuvių namuose akmenimis būdavo apjuosiamas židinys). Remdamasis archeologo Richardo Bradley’o, tyrinėjusio Didžiosios Britanijos ir kai kurias Europos ankstyvąsias gyvenvietes, iškelta kvadratinės (stačiakampio) formos ir apskritimo priešprieša, kaip atspindinčia profaniškojo ir sakraliojo pasaulių opoziciją, V. Vaitkevičius parodė, jog ją galima pritaikyti ir baltų arealui. Pilkapių forma tiesiogiai koreliuoja su šventumu, o akmenų vainiku pabrėžiama tai, kas svarbu ir norima išsaugoti. V. Vaitkevičiaus nuomone, virš mirusiojo palaikų supilamas kalnas galėjęs reikšti laiką: gyvųjų atliekamame rituale vyko atidalijimas – praeities laidojimas, perkeliant mirusiojo palaikus į požeminį pasaulį. Taip įsteigtas pilkapis galėjo būti suvokiamas kaip sustabdytas laikas. Tyrėjas pažymėjo, jog šis pilkapių pylimo ir apjuosimo paprotys niekur nedingo, tik šiek tiek transformavosi – jo atitikmuo būtų kaimo kapinaitės ant kauprelių, apjuostos akmenų tvoromis.

Pranešimą „Pilkapių milžinai: protėvių kulto pėdsakais“ skaičiusi dr. Andra Simniškytė į pilkapynus žvelgė kaip į vietą, kurioje galėjo būti nustatomas / atkuriamas santykis su protėviais. Anot mokslininkės, kapas ir kūnas – archeologijos faktas, kuriuo žmogus virsta išėjęs iš sisteminio (gyvojo) konteksto. Mirusieji buvo laikomi sakralios bendruomenės nariais, o atminų metu, kai nuo palaidojimo praeina tam tikras laikas, mirusieji virsta protėviais, galinčiais kontaktuoti su gyvaisiais ir jiems padėti / kenkti. Archeologės teigimu, atmintis funkcionavo nenutrūkdama, o medžiaginė kultūra liudija jos suaktyvėjimus, pavyzdžiui, kai po kelių šimtų metų pertraukos pilkapynuose vėl pradedama laidoti XVI–XVIII amžiuje. Vis dėlto atmintis, kaip teigia A. Simniškytė, nėra lygu praeičiai. Genealoginiai ryšiai, kurie protėvystei tolstant užsimiršta, yra susieti su vieta ir jos praeitimi.

Dr. Tomas Čelkis ir Vytautas Volungevičius pranešime „Algirdo neatsimenu, atsimenu didįjį kunigaikštį Vytautą: XV–XVI a. atminties vietos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ iškėlė kolektyvinės atminties problematiką. T. Čelkio teigimu, atminties vietos visuomenės sluoksniuose kūrėsi skirtingai: LDK valdančiojo elito sąmonė buvo paveikta rašto kultūros, tuo tarpu lokaliose archajinėse bendruomenėse kūrėsi savita vietų atmintis. Atminties struktūras taip pat galėjo inicijuoti valstybė (pvz., vadinamoji Radvilų siena), o LDK gyventojų bendros atminties ribos – keliai, kalvos ir t. t. – buvo vadinami valdovų vardais.

Dr. Ramunė Bleizgienė į santykį su mirusiaisiais bandė pažvelgti kaip į kultūros formą. Pranešime „Ryšiai su mirusiais: O. Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės atvejis“ mokslininkė susitelkė į rašytojos biografiją ir kūrinius. O. Puidienė – policentrinė asmenybė, kuri lengvai gebėjo asimiliuoti kitokybę. Tai lėmė ir jos prisiimtõs ir sąmoningai kurtõs moteriškosios tapatybės pamatą – identifikaciją su ne-žmonėmis, t. y. vėlėmis.

Pirmąją seminaro dieną užbaigė „Sapnų vakaras“, kurį vedė Elona Ilgiuvienė. Jo metu buvo peržiūrimi ekspedicijų įrašai, kuriuose informantai kalbėjo apie įsimintiniausius ir reikšmingiausius sapnus, o vėliau savo patirtimis dalijosi ir seminaro dalyviai.

Kitos dienos rytą, nepaisant netikėtai kilusios pūgos, visi susirinko Senųjų Trakų piliavietėje. Pasivaikščiojimui po spėjamą Vytauto Didžiojo gimtinę vadovavo V. Vaitkevičius. Seminaro dalyviai apsilankė ir Bedugnės kaime, kur neseniai buvo atkastas viduramžių degintinis kapinynas. Apie čia vykusius archeologinius kasinėjimus ir jų ateities perspektyvas pasakojo archeologas, doktorantas Gediminas Petrauskas.

Antrosios dienos pranešimų sesija prasidėjo dr. Daivos Vaitkevičienės pranešimu „Neduok, Dieve, svetur kaulus padėti: mirusiųjų susigrąžinimas iš Sibiro į Tėvynę“. Tyrėja gilinosi į perlaidojimo reiškinį lietuvių prigimtinės kultūros, religijos ir mitologijos kontekste. 1989–1990 metais kilo didelė mirusiųjų kaulų susigrąžinimo iš Sibiro grupinių ir individualių ekspedicijų banga. Pasak autorės, šį reiškinį lėmė laidojimo vietos svarba ir gyvųjų prievolės mirusiesiems. D. Vaitkevičienė išskyrė tris laidojimo vietos aspektus: tėviškę – velionio gimtinę (plačiąja prasme – tai ir Lietuvos žemė); giminės kapą (vietą, kurioje palaidoti artimieji); kapo vietos ir namų sąsają (kapinės kuo arčiau namų svarbios ryšiams, besiformuojantiems po palaidojimo). Seniau buvo įprastas dalykas, kai po mišių žmonės eidavo prie artimųjų kapų. Mokslininkės teigimu, lietuvis gyvena ramiai, jaučiasi tvirtesnis, saugesnis, kai tėvų palaikai ilsisi kapinėse prie namų. Perlaidojimo apeiga šiuo atveju galėjusi būti traktuojama kaip ramybės abiem šalims užtikrinimas. Gyvieji jaučia pareigą palaidoti mirusiuosius, o pastarųjų atlyginimas – jų kaulai, kurie laikomi simboline giminės nuosavybe, nes kaulai – tai kartu ir giminystės (kraujo) ryšiai. Tad gyvųjų prievolės ir mirusiųjų galios – tas raktas, kuris leistų iš mitologinio konteksto matyti, kodėl 1989–1990 metais žmonės keliavo tūkstančius kilometrų, ėjo per taigą ir ieškojo artimųjų kapų. Greta Baltijos kelio ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno mirusiųjų kaulų parvežimas į Lietuvą rodo, jog prigimtinės kultūros galia, slopinta penkis dešimtmečius, nebuvo sunaikinta.

Seminaro viešnia iš Baltarusijos valstybinio kultūros ir menų instituto doc. Olga Lobačevskaja pranešime „О типологизации надмогильных знаков и памятников на деревенских кладбищах Беларуси конца ХІХ–ХХ вв. (по материалам иконографии и полевых исследований)“ pristatė galimą nekroplastikos tipologiją. Baltarusijoje randami dviejų tipų laidojimo vietas žymintys objektai: ženklai (kurganai ir akmenų vainikais apjuosti kapai) ir paminklai (apdorotas akmuo su ženklais, įrašais, kryžiai, obeliskai ir t. t.). Prie pirmojo tipo priskiriama: насип (kaupas), каменная могила (akmenimis paženklinta laidojimo vieta), наруб (ant kapo uždedamas netašytas rąstas), сруб (iš lentų sukaltas namukas), оруб (kapo aprėminimas specialia tvorele). Antrajam tipui priklauso akmenys su ženklais, datomis, užrašais; prijuostėlėmis, juostelėmis papuošti mediniai kryžiai; akmeniniai kryžiai; antropomorfizuoti kryžiai; metaliniai kryžiai; metaliniai kryžiai su akmeniniais pagrindais (jie būdingi katalikų kapinėms, bet pasitaiko ir pravoslavų kapuose). Taip pat į šią kategoriją patenka kryžiai-obeliskai, betoniniai kryžiai – paminklai, stelos. Tyrėja pabrėžė, kad tipologijos poreikis atsiranda kylant susidomėjimui kapinėmis kaip tyrimų objektu, todėl reikia bandyti sisteminti turimą gausią medžiagą.

Dr. Aušra Žičkienė skaitė pranešimą „Laidotuvių muzika: prigimtinės laisvės erdvė“. Jos analizė apsiribojo istorine stilistika Vilniaus krašto laidotuvių giesmėse. Jos teigimu, muzika sluoksniuojasi: vienoje giesmėje galima rasti ir grigališkojo choralo, senųjų vietinių dainų atgarsių, renesanso ir baroko muzikos nuotrupų, tautinio atgimimo melodijų ženklų, XX a. pirmosios pusės romansų (mokslininkė pastebėjo, kad valso ritmas laidotuvių muzikoje nesukelia jokio vertybinio prieštaravimo). Į laidotuvių giesmes įpinama ir sovietinių estrados šlagerių fragmentų, tarptautinių religinių pophitų ir pan. Fiksuojama ypatingo konservatyvumo ir nuolatinio kūrybiškumo dermė. Laidotuvių muzikos raidą veikia du principai: „vėluojančių idėjų“, kai pamažu adaptuojamos muzikinės idėjos iš aukštuomenės sluoksnių, ir muzikinė-poetinė kūryba, kai pritaikoma žinoma melodija arba ji kompiliuojama. Pasak A. Žičkienės, melodijos, silpnai sukibusios su tekstais, nėra visuotinės, tai – regioninė specifika. Taip pat fiksuojamos giesmės su priedainiais, kurie katalikų tradicijai visiškai nebūdingi. Etnomuzikologės teigimu, besiformuojančios katalikų laidotuvių giesmės tekstus ir melodijas pritraukė ir iš bažnyčios, ir iš liaudies, todėl jų paskirtis – griežtai nedeterminuota (pvz., elgetų giesmės dažnai būna atpažįstamos kaip laidotuvių). Liaudies dainų tematikų fragmentai, sudurstytos melodijos atspindi glaudžius ryšius su senovine pasaulėžiūra.

Seminarui pasibaigus, lauke baigė šėlti ir pūga, per vieną naktį viską nuklojusi sniegu. Baigiamąjį žodį tarus šio seminaro rengėjui V. Vaitkevičiui, seminaro dalyviai atsisveikino, tačiau neilgam, tik iki kito susitikimo, kuris, kaip jau tapo įprasta, vyks Rumšiškių buities muziejuje.