PRIGIMTINĖS KULTŪROS PARADIGMA 

Daiva Vaitkevičienė

Skelbta: Tautosakos darbai, 2011, t. 42, p. 356‒359.

2011 m. liepos 1–4 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Rumšiškėse surengė kultūros antropologijos seminarą „Prigimtinės kultūros paradigma: lietuviškos formos“, kuris subūrė etninio paveldo tyrinėtojus ir akademinį jaunimą. Šis renginys ženklina lietuvių prigimtinės kultūros tyrimų iniciatyvą, gimstančią ir stiprėjančią akademinėje terpėje ir siekiančią naujai įvertinti lietuvių kultūros paveldą bei tirti esminius lietuvių paveldėtosios kultūros dėmenis. 
Prigimtinės kultūros sąvoka šiandien yra kertinė, siekiant suvokti lietuvių kultūros savitumą pasaulio kultūrų universume. Lietuvoje ši sąvoka yra nauja ir nevienareikšmė. Termino genezė susijusi su archajiškomis etninėmis kultūromis, iki šių dienų išlaikiusiomis religinį, socialinį, kultūrinį savitumą (pvz., tradicinį gyvenimo būdą praktikuojančios afrikiečių etninės grupės, Pietų ir Šiaurės Amerikos indėnų kultūros, baskai ir samiai Europoje ir kt.). Pasaulio prigimtinės kultūros nyko ir tebenyksta dėl kolonizacijos, christianizacijos, emigracijos, modernizacijos ir kitų reiškinių. Daugialypės kultūrinės įtakos ir globalizacijos procesas keičia bei transformuoja iki šiandien išlikusias prigimtines kultūras. 
Tačiau prigimtinės kultūros terminas vartojamas kalbant ne tik apie izoliuotuose regionuose ar etniniuose rezervatuose egzistuojančias kultūras. Prigimtinė kultūra gyvuoja kaip nematerialus kultūros paveldas, t. y. tradiciniai gyvensenos, elgsenos ir mąstysenos būdai, kurie, nors ir nepaprastai smarkiai veikiami globalinių reiškinių, išsaugo prigimtinės kultūros ypatumus. Seminaras „Prigimtinės kultūros paradigma“ nagrinėjo lietuvių prigimtinės kultūros formas, implicitiškai ir eksplicitiškai gyvuojančias praeities ir dabarties kultūroje: lietuvių prigimtinės religijos bruožus, kalbinės raiškos ir kalbinio mąstymo ypatumus, archajiškosios muzikos klodus ir kt.
„Prigimtinės kultūros paradigma“ subūrė mokslininkus, lietuvių etninės kultūros tyrėjus ir studentus iš įvairių akademinių bendruomenių – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Mykolo Riomerio universiteto, Lietuvos dailės akademijos, Lietuvos liaudies buities muziejaus ir kt. Seminaras vyko kaip vasaros stovykla, kurios metu mokslininkai pristatė savo naujausius tyrimus, o studentai galėjo tiesiogiai susipažinti su naujausiais moksliniais atradimais ir bendrauti su žymiais etninio paveldo tyrėjais. Renginys buvo organizuojamas taip, kad pranešėjai turėtų pakankamai laiko pristatyti savo idėjas, o po pranešimų vykusios diskusijos buvo ne tik išsamios, bet ir nepaprastai entuziastingos.
Pirmoji seminaro diena buvo skirta akistatai su gyvaisiais lietuvių paveldo reiškiniais ir lietuvių kalbinio suvokimo analizei. Seminarą pradėjo Vykinto Vaitkevičiaus pranešimas „Gamta ir kultūra: šventosios Viekšnių pušys“, sukėlęs daug minčių apie sakralinio santykio tarp žmogaus ir medžio daugialypiškumą. Pranešimas taip pat atskleidė, kad paveldėtoji kultūra yra lokalinė, išlaikoma ir tęsiama žmonių, kilusių ar būnančių ten, kur kultūrinis kodas sąmoningai ar nesąmoningai yra perduodamas iš kartos į kartą.
Vietos reikšmės suvokimas buvo ne mažiau svarbus Giedrės Šmitienės ir Viktorijos Daujotytės vedamoje diskusijoje „Liaudies kalbos dinamika“. Kertiniu diskusijos šaltiniu tapo Gervėčių saloje gyvenančios Marijos Mažeikienės pasakojimas apie Petrikų kaimo vietoves, atskleidžiantis vietos žmogaus sąmonėje glūdintį jį supančios aplinkos suvokimą. Greta kalbinės sąmonės, diskusija taip pat išjudino santykio tarp užrašinėtojo ir kalbinamo žmogaus klausimą: nematerialaus kultūros paveldo fiksavimo procese abu pašnekovai, dalyvaujantys pokalbyje (ir klausinėtojas, ir klausinėjamasis) yra lygiaverčiai pokalbininkai, besidalijantys savo patirtimi ir suvokimo būdais (ši diskusija tautosakos tyrinėtojams pasiūlė iki šiol tokioje terpėje nevartotą terminą pokalbininkas vietoj tautosakos pateikėjas). 
Antroji seminaro diena buvo skirta prigimtinės religijos sąvokai ir kultūros paveldui. Viešnia iš JAV religijotyrininkė Eglutė Trinkauskaitė perskaitė „Prigimtinių religijų įvadą“, pabrėždama keturis svarbiausius prigimtinės religijos dėmenis: 1) prigimtinė religija suprantama ne kaip hierarchiniai ryšiai, bet kaip tarpusavio mainų (dalijimosi, keitimosi) santykis; 2) formuojant religinį santykį orientuojamasi į žemę ir į kraštovaizdį; 3) religingumas suprantamas kaip visuminis santykis, o ne kaip izoliuota religijos sritis; 4) religija yra ne proginis dalykas, o kasdienio gyvenimo patirtis. Atsižvelgiant į prigimtinių religijų ypatumus, jos tyrinėjamos pirmiausia atsižvelgiant į šiuos aspektus: vieta, šeima, kilmė, protėviai, maistas, kūnas. 
E. Trinkauskaitės pranešimą plėtojo diskusija Philipo P. Arnoldo knygos „Prigimtinės religijos“ (Indigenous Religions: An Introduction, New York, 2007) tema. Prie prigimtinės religijos temos dar buvo sugrįžta ir kitą dieną, kai E. Trinkauskaitė pristatė pranešimą „Šventybių spiečiai: prigimtinė kultūra Lietuvos kontekste“, kuriame lietuvių tradicinę gyvenseną ir jauseną nagrinėjo per prigimtinės religijos kategorijas ir šiuolaikinėje lietuvių kultūroje atskleidė senosios prigimtinės religijos tąsą. 
Antrąją seminaro dieną taip pat buvo gvildenama ir kultūros paveldo problematika, diskutuojama dėl kultūros materialios raiškos ir nematerialios vertės klausimo. Darius Ramančionis pristatė „Paveldo draugų“ visuomeninę iniciatyvą – savanorišką veiklą, skirtą kultūros paminklų identifikavimui ir apsaugai. Diskusijos metu buvo siekiama suvokti šios veiklos socialinę bei kultūrinę vertę, socialinės iniciatyvos motyvaciją ir santykį su akademiniais tyrimais ir paveldosauga. Paveldo tema toliau buvo tęsiama ekskursijoje po Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspoziciją, kurią vedė etninės architektūros tyrinėtojos Rasa Bertašiūtė ir Aistė Andriušytė. Siekiant atskleisti religijos ir architektūros sąryšį, ekskursijai buvo pasirinkta tema „Namų ugnis architektūriniu ir sakraliniu požiūriu“. Seminaro dalyviai galėjo pamatyti židinio, kaip centrinio buitinio ir religinio komponento, raidą lietuvių etninėje architektūroje, pabūti prie atviro tipo židinio žemaitiškame nume, pamatyti židinių bei krosnių įvairovę ir išdėstymą skirtingų etnografinių regionų sodybose.
Trečioji seminaro diena buvo skirta pasaulėvokai ir pasaulėjautai. G. Šmitienė pranešime „Pasaulio percepcijos būdai: antropologinis žvilgsnis į etnologinę medžiagą“ pateikė įvadą į fenomenologinius etnologijos tyrimus ir praskleidė tautosakos pateikėjo jutiminės patirties šydą. Pasirinktas lietuviškas pavyzdys – Onos Lukšienės iš Antanų kaimo pasaulis – bylojo apie ypatingą tradicinio žmogaus ryšį su augalais ir kitais pasaulio objektais, kurie jo suvokime yra tokia pat gyvi ir veikiantys, kaip ir žmonės. Pranešimas atvėrė fenomenologinio pobūdžio antropologinių tyrimų Lietuvoje perspektyvą tiriant tradicinio žmogaus pasaulį.
Seminare buvo pateikti net du pranešimai apie užkalbėjimų tradiciją Lietuvoje, kuri iki šiol beveik netirta socialiniu ir religiniu požiūriu. Daivos Vaitkevičienės pranešime „Užkalbėjimų sakymas: žodis ir dvasia“ kalbėta apie užkalbėjimų sakymo būdą, besiremiantį kvėpavimo ir kvapo (dvasės) sulaikymo technika, kuri leidžia užkalbančiajam sukurti ypatingą komunikacijos su dvasinėmis galiomis ir ligomis būdą. Virginija Pupeikytė pranešime „Užkalbėjimų praktika vienos šeimos tradicijoje“ tęsė užkalbėjimų temą etnomedicininiu ir socialiniu rakursu, pristatydama Valerijos Šaltienės iš Zarasų užkalbėjimų praktiką, tradicijos perdavimą ir socialinę aplinką.
Ketvirtoji seminaro diena buvo skirta etninei muzikai. Aušra Žičkienė seminaro dalyvius pradžiugino pateikdama etninės muzikos tyrimus ir laiko, ir erdvės dimensijose: pranešimas „Prigimtinės kultūros garsai: muzikos sluoksnių istorijos atodangos“ atskleidė etninės muzikos chronologines atodangas, o kitas pranešimas, pavadintas „Kas giedojo apeigines giesmes, arba Vieno regiono senosios muzikos pėdsakais“, leido iškelti į dienos šviesą platesnių regioninių tyrimų – rytų Lietuvos ir šiaurės vakarų Baltarusijos apeiginių dainų melodikos – rezultatus.
Etnomuzikologinę problematiką savitai praplėtė etnologės Eglės Aleknaitės tema „Archajiškosios muzikos interpretacijos lietuvių etninės muzikos gaivinimo judėjimuose: tapatumai ir paveldo politika“. Remdamasi naujausiais lauko tyrimais, pranešėja bandė iškelti klausimą, kokios vertybės, argumentai ir tapatumai grindžia archajiškos lietuvių muzikos gaivinimą ir kokia lietuvių etninės kultūros vizija išryškėja šiose archajinės muzikos interpretacijose. 
Nedovanotina būtų nepaminėti, kad seminaras vyko etninio paveldo bičiuliams mieloje ir įkvepiančioje aplinkoje, Lietuvos liaudies buities muziejuje, o organizuojant seminarą tarp Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. 
Ne mažiau gaila būtų nutylėti, kad seminaro dalyvių vakarai irgi buvo puikūs – Gedimino Žilio koncertas kanklėmis „Baltiškų mitų beieškant“ pirmąją seminaro dieną; filmų prigimtinių kultūrų išsaugojimo ir tyrimų temomis peržiūra antrąją dieną; Jūratės Šlekonytės ir Viltautės Žvirzdinaitės surengtas pasakų vakaras trečiąjį vakarą. Seminaras baigėsi viltingomis mintimis tęsti pradėtą darbą, skatinantį lietuvių etninės kultūros tyrimus ir leidžiantį plėtoti paveldėtąją tradiciją. Seminaras Rumšiškėse buvo panašus į daugelį kartų tomis dienomis paminėtą bičių spiečių – metaforą, ženklinančią aistringą siekį susitelkti tam, kad būtų galima atlikti bendrą žygį.