Nuo partizaninio karo pradžios laisvės kovotojai dėjo visas pastangas ir dažnai rizikavo gyvybe kaupdami, norėdami mums išsaugoti savo archyvą. Per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje tai tebėra nesuprastas dalykas ir neišsemtas istorijos aruodas.
Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimas – ilgas ir sunkus kelias, kuriuo privalome žengti. Kalbu apie skaitmeninį archyvą, kuriame būtų sutelkti ir žmonių išsaugoti, ir į daugelį fondų, šimtus ir tūkstančius bylų išdalinti partizanų žodžiai ir vaizdai.

Jaustis nepakankamu ‒ tai būti pusiau svetimu sau. Ši jausena verčia lyginti save, savą šeimą, kraštą, tautą su „aukštesnių“ vertybių turėtojais, matuoti save svetimu matu.  Jono Meko prisiminimuose apie Jurgį Mačiūną teigiama, kad  tikroji žmogaus ir tautos gyvenimo vertė yra ne ypatingi pasiekimai, o tai, kas „suriša visus kartu ir eina iš kartos ir kartą“. Tai gali būti liaudies daina, vaikiškas žaidimas ar netgi Fluxus...