Tautinio kostiumo mintis atsirado XIX-XX a. sandūroje kylant tautinėms valstybėms. Pagal bendrą vertybinę to laiko orientaciją lietuvių tautinio kostiumo pagrindu pasirinkti išeiginiai XIX a. kaimo rūbai. Ilgainiui tautinis kostiumas tapo vienu tautos sibolių. Šis reiškinys būdingas anaiptol ne tik Lietuvai.

Šiuo tekstu dar kartą grįšiu prie šių metų idėjos padovanoti visiems Lietuvos vaikams iki septynerių metų tautinį kostiumą. Siūlymas iššaukė ne vieną pasisakymą apie valstybės politikos kryptis ir pirmenybes (minėčiau Sergejaus Kanovičiaus tekstą). Pasižiūrėsiu į šį kostiumo klausimą iš siauresnės, etnologinių tyrimų, perspektyvos.

Žinių apie mūsų pirmtakų nešioseną nėra daug. Senasis, vadinamas, archeologinis kostiumas rekonstruojamas iš audinių skiaučių ir išlikusių papuošalų. O gal šis projektas galėtų padovanoti po archeologinį žalvarinį arkliuką-pakabutį? Išlikimas patikrintas, be to, neišaugsi, o ir išvykstant lengviau pasiimti. Iš XVI a. žinomi pirmieji lietuvių valstiečių, o kartu ir jų rūbų piešiniai.

XIX a. – tai laikotarpis, apie kurio rūbus žinoma nepalyginamai daugiau. Vien pirmajai etnografijos parodai Maskvoje (1867 m.) surinkta apie 3000 lietuviškų eksponatų, tarp kurių nemaža rūbų ir jų nuotraukų (skelbta knygoje Senoji Lietuva). Nors XIX a. nebuvo mūsų krašto pakilimo laikas, rūbų tyrinėtojai galvoja, kad tuo laiku lietuvių namų darbo tekstilė buvo labiausiai ištobulinta. Muziejuose išsaugota rūbų dalis rodo ir meistriškumą, ir variacijų įvairovę, kurią pirmiausia lemia tai, kad darai, kaip išgalvoji, kaip išeina, darai nuo pradžios, nuo siūlo, keitimas galimas kiekvienam darbe, kiekvienam judesy. Kokį siūlą suverpsi, kaip dažysi, kaip užmesi, kaip ausi, viskas buvo pačios būsimos rūbų dėvėtojos rankose. Kuo ploniau, kuo balčiau, kuo dailiau ir dar kitaip nei kitos. O ir tada, kai siuvo keliaujantis siuvėjas, siuvo iš tavo medžiagos ir tau. Tai buvo, galima sakyti, vienetinės namų gamybos laikas.

XIX a. nešiosena, į kurią remiasi tautinis kostiumas, pirmiausia buvo „mano rūbas“. Ji egzistavo daugialypėmis moterų pastangomis ir norais apsirengti gražiau. Rūbų tradicija veikė neturėdama išorinio institucinalizuoto normintojo. Pamačius kažką akiai tinkančio dvare ar miestelyje, bandyta perimti. Jei tik išgalėta, pirkta brokato, žakardo, olandiško ar vokiško. Jei tik gauta iš Anglijos vežtų pereinančių spalvų vilnonių siuvinėjimo siūlų, jais ir siuvinėta. Tai galime suprasti iš matomų įtakų ir sąšaukų. Tapatybę užtikrino tai, kad žakardas patiko akiai, kad atrodė tinkamas, kad buvo pritaikytas prie to, kas pačios turėta.

XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pirmoje pusėje stiprėjant ekonomikai ir prekybai namuose gaminamų rūbų tradicija ėmė regimai silpti. Susidomėjusieji tautiniu kostiumu XX a. pradžioje jau negalėjo kaime įsigyti tautinio kostiumo. 

Susikūrus Nepriklausomai valstybei tautinio kostiumo geidavo įvairios institucijos ir organizacijos. Juo puošėsi dainų švenčių dalyviai. Laisvam takiam rūbo gyvavimui imta suteikti vis labiau apibrėžtas formas. Jei žiūrėsime į XX a. pirmos pusės žmonių su tautiniais kostiumais nuotraukas, matysime, kad rūbas suvaromas į kelias vagas, taikomas naujai reprezentacinei paskirčiai. Tautinio kostiumo kūrėjai iškėlė atskirus bruožus. Juos „hiperbolizavo“. Antai dainų švenčių rūbų kūrėjai išdidino marškinių raštus, kad ir iš toliau būtų matomi. Vienus dalykus iškeldami, savaime suskliaudė kitus. O ir bendrai rūbai, galima sakyti, įgijo daug aiškesnius bruožus nei turėjo lig tol.

Lietuvos tūkstantmečio proga buvo sukurta didelė tautinių rūbų kolekcija. Rūbai gaminti kruopščiai kopijuojant išlikusią XIX a. aprangą, remiantis ikonografiniais šaltiniais ir moksliniais tyrimais. Kolekcijos demonstravimas kėlė susižavėjimą ir pasididžiavimą. (Ji paskelbta Teresės Jurkuvienės sudarytame albume.) Tačiau kas atsitiko, kai praėjus vos metams po kolekcijos išleidimo vienam suėjime pamatei vieną iš kolekcijos sijonų dėvint bent dešimtį merginų? Įvairovė, pastanga, kad tau tavo sijonas tiktų, užstelbiama vieno išlikusio ir padauginto atvejo.

Įvairovės suskliaudimo apogėjų tautinis kostiumas buvo išgyvenęs sovietmečiu. Vienodos kasos, vienodi sijonai, vienodos kepurėlės. Tuo metu ištrinti regioniai skirtumai, pramaišiui naudoti kasdieniai ir šventadieniai rūbai. Neveltui rūbų tyrinėtojų yra siūlyta to laiko kostiumą vadinti nebe tautiniu, bet sceniniu kostiumu. Domėjimasis autentiškais rūbais sustiprėjo Sąjūdžio metais. Ar valstybiniu projektu „tautiniai rūbai visiems vaikams iki septynerių metų“ negrįšim keliais dešimtmečiais atgal? Pačiu radikaliausiu būdu? Vienas modelis visiems?

Galima kurti iš stereotipų ir galima kurti iš autentiškų šaltinių. Ir čia nekalbu apie kokybinį skirtumą. Tik apie kūrinio savybę.

Talentingas mados ir teatro kostiumo kūrėjas Juozas Statkevičius savo paskutine kolekcija, pasak jo paties, atidavė duoklę lietuviams ir jų tautiniam kostiumui. Jo atsigręžimas į lietuvišką medžiagą vertas atidaus žvilgsnio, ką iš lietuviškų rūbų dizaineris paima, kokie jų principai ir kokios detalės jį įkvepia. Tai, ką akis atpažįsta, veikiausiai laikytina darbu iš tam tikrų stereotipų, stilizacijos stilizacija. Kalbu apie kiekvienam atpažįstamus išdidintus audimo raštus, žemaitišką skarų rišimą, mažlietuviškus juodus mezginius, marškinių ir liemenių kirpimus. Taip pat ir apie batus, „išinterpretuotus“ iš klumpių, veikiausiai prisimenant liaudies dainų ir šokių ansamblių klumpakojus.

Kūrybiškai žaidžiama tokiomis klišėmis kaip pelargonijos, ateinančiomis į kolekcijos sijonus, švarkus, palaidines ne iš senųjų rūbų, bet tiesiai nuo bobučių palangių. Taip pat rugiagėlėmis, ramunėmis ir aguonomis, pažįstamomis ne tiek iš iš laukų, kiek iš romansiškos kultūros. Kita įdomi, nors plačiau neišvarijuota kolekcijos atrama, ne per daug nuo pelargonijų nutolusi, – tai davatkynai, pasirodantys rožančiais iki juosmens. Statkevičiaus sprendimai ateina ne tik iš tautinių rūbų, bet iš tam tikros kultūrinės aplinkos stereotipų.

Jei Statkevičiaus kolekcija išties žaidžia nusistovėjusiais lietuviškais stereopais, tai leidžia suvokti, kaip tautinės uniformos idėja rimtam kūrėjui galėjo atrodyti priimtina. Dizaineriui, kuris imasi nuodugniai susipažinti su archyvine medžiaga, kilnoja vis kitaip užmestas, vis kitaip dažytas audinių skiautes, 150000 vienodų kostiumų idėja, įtariu, būtų sunkiai pakeliama.

Uniforma suvienija. Suvienija suvienodindama. Prieš akis sušmėžuoja kažin kur matyti uniformuotų kiniečių vaikų stadionai, visi kaip vienas beveik iki horizonto.

Tautinio kostiumo santykis su autentiškais XIX a. rūbais nuolat pergalvojamas. Paprastai rūpinamasi atskirais bruožais ar konkrečiomis detalėmis. Sutikdama, kad detalės visada svarbios, šiuokart noriu pasakyti, kad rūbų įvairovė suvoktina kaip svarbi, perimtina, saugotina ir tautinio kostiumo ypatybė.

Lietuviškoj pievoj, išlikusioj kur nors ūkinei veiklai neprieinamam ruože, kiek auga skirtingų augalų, kiek žiedų apie Rasas pražysta. Jei vieną jų, kad ir gražiausią, išsirinktum ir užsėtum juo visą lauką? Ar jis bent primintų tą įvairuojančią pievą?

 

Straipsnio atsklandoje: Iš Melanijos Gukovskos audinių kolekcijos „Kauno gubernijos valstiečių pluošto dirbiniai“ (XIX a. pabaiga). Skelbta knygoje Audimų raktas. Melanijos Gukovskos kolekcija. Etnografinis šaltinis ir jo tyrinėjimai. Sudarytoja Inga Nėnienė. 2013.