Liungbu tipo kirvis, 2015 metais rastas Šniaukštuose (netoli Gargždų). Datuojamas daugmaž 43000 m. pr. Kr. Algirdo Girininko nuotrauka.

Dažnai tenka girdėti ir skaityti apie Lietuvos ir Europos perskyrą. Keliami retoriniai klausimai − ar Lietuva su Europa, ar prieš ją, ar lietuviai nori ar nenori būti europiečiais. Pažįstamas šūkis  − „Būkime europiečiais!“ (ar netgi „Nebūkime provincija, būkime europiečiai“).  Tai žadina smalsumą, kas gi yra ta taip dažnai minima „Europa“ ir kaip šis iš esmės politinis klausimas įvelkamas į kultūrinį rūbą ir formuoja Europos kultūros sampratą. Kas šiandien suvokiama kaip europietiška kultūra ir koks jos santykis su prigimtine kultūra Lietuvoje?

Gan aiškus Europos kultūros įvaizdis iškyla rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pasisakyme:

„Bet kas mus, kaip europiečius, vienija? Mus vienija tas pats kultūrinis naratyvas, kuris prasideda nuo viduramžių ar net dar nuo antikos. Visi žinome, kas yra Apolonas, Dafnė, graikų mitus. Visi skaitome tą pačią pasaulinę klasiką, literatūrą, visi esame išaugę su Williamu Shakespeare`u, Johannu Wolfgangu von Goethe`e, Friedrichu Schilleriu, Moljeru, Volteru. Tai mūsų visų bendras tapatumo paveldas“. [1]  

Nesunku pastebėti, kad Europos kultūriniu pagrindu laikoma klasikinė literatūra; nuo jos neskirčiau ir klasikinio meno bei muzikos.  Kitaip tariant, tai yra dalykai, kurie paprastai suvokiami kaip „aukštoji kultūra“. Ši sąvoka yra daugiareikšmė – viena vertus, ji sietina su iškiliais, ypatingais meniniais ar politiniais, filosofiniais, tehcnologiniais, ekonominiais ir kitokiais pasiekimais, tačiau, antra vertus, aukštoji kultūra – vertybiškai žymėta sąvoka,  ideologema, sietina su socialine skirtimi ir aukštuomenės kultūra. Ryškus Europos kultūros įvaizdžio bruožas – jos elitiškumas [2].

Terminas „aukštoji kultūra“ Lietuvoje kartais panaudojamas tautinėmis ir socialinėmis ideologijoms kurti ir palaikyti. Nenorėdama pernelyg nutolti nuo temos, apsiribosiu Kristinos Sabaliauskaitės ir jos knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ recenzentės Kristinos Tamelytės citatomis. Štai kaip aukštoji kultūra tampa tautine ir socialine ideologema K. Tamelytės recencijoje:

„Sabaliauskaitė knygą pradeda Lietuvai itin skaudžiu laikotarpiu. Lenkijos okupacijos metu, kai Vilniuje vis dar gyva lenkiška ir žydiška kultūra, Karalienės Jadvygos mergaičių gimnazijoje vis dar pakilios nuotaikos <...>. Šioje novelėje Vilnius – lenkiškas miestas, jo gyventojai kalba lenkiškai, vyrauja lenkiška kultūra, tačiau greitai mieste viskas keisis, jį pakeis karas ir čia atėję naujakuriai, kurie vadins save miesto šeimininkais. Kūrinys apie kaitą Vilniuje, apie vienos Vilniaus tapatybės nyksmą ir naujos atsiradimą. Būtent šiuo laikotarpiu baigiasi kosmopolitiško Vilniaus egzistavimas ir jis tampa lietuvišku: „... į Vilnių atėjus lietuviams, kai kaspagerėja, ir niekas dėl to nesiginčija – Vilniuje, po kelis metus trukusios blokados padaugėja dešros ir šiaip skanių mėsos gaminių, lietuviai yra geri ūkininkai, geri fabrikantai, geras gyvenimas jiems visų pirma yra geras maistas“ (p. 9). Sabaliauskaitė pabrėžia, jog lenkiška kultūra Vilniuje buvo aukštoji kultūra – neatsitiktinai pagrindinėmis esė veikėjomis pasirenkamos Karalienės Jadvygos gimnazijos moksleivės, atstovaujančios aukštajai kultūrai, na, o lietuviai – geri ūkininkai. Vis dėlto agresyvus miesto virsmas visiškai lietuvišku šiuo atveju nurodo ir į aukštosios kultūros nunykimą: „Šeimos nepritekliaus prispaustai Jadvygos motinai, kas, kad mokančiai kelias kalbas ir naudotis spausdinimo mašinėle, dabar pavyksta gauti tiktai arbatos pilstytojos darbą...“ (p. 9–10). Svarbu tai, kad naujasis lietuviškas Vilnius yra agresyviai nacionalistinis – antai išsilavinusi moteris dėl savo tautybės gauna tik paprastos padavėjos darbą; šitaip keičiasi Vilnius į jį atvykus tikriesiems „šeimininkams“. Daugeliui išvarytųjų iš Vilniaus jis visuomet taip ir liks pilnas kitataučių, gyvas, klegantis ir visiems itin draugiškas. Autorė įtaigiai ir subtiliai aprašo vykstančius poslinkius, tačiau nieko neteisia, paprasčiausiai pasakoja istoriją, kuri iki šių dienų išlieka reikšminga vilniečio politinės bei kultūrinės savivokos dalimi. Vilniaus okupacija daugeliui miestiečių yra itin skaudus laikotarpis, dar skaudesnis žinant tai, jog Vilnių atgavę lietuviai nė neišmanė, ką su atgautąja sostine daryti: tai baigėsi Radvilų rūmų sprogdinimu, bažnyčių virsmu ateizmo muziejais ar sandėliais“. [3]

Nėra svarbu, kurios iš šioje pastraipoje išsakytų minčių kyla tiesiogiai iš Kristinos Sabaliauskaitės teksto, o kurios – Kristinos Tamelytės interpretacijos; tai tik pavyzdys, rodantis, kaip kuriamos ideologemos, o kultūra tampa etninės, socialinės, religinės ir politinės ideologijos įrankiu („nekultūringas“ lietuvis = prasčiokas = svetimas = ateistas = komunistas). Nors tekste nėra žodžio Europa, tačiau nesunku susigaudyti, kad lietuvių kultūra (siejama su riebiu mėsišku maistu ir praktišku požiūriu į gyvenimą, taigi, iš esmės su medžiagine, o ne dvasine kultūra) ir europietiška kultūra (kalbų mokėjimas, spausdinimas mašinėle, rūmai, bažnyčios) yra laikomi visiškai priešingais poliais.

Skaudi priešprieša tarp tautinės ir europietiškos kultūros nėra atsitiktinė, nereikšminga tema, svarstoma tik kasdieniniuose pokalbiuose ar žiniasklaidoje. Tai taip pat – filosofų, sociologų, politikų galvos skausmas. Europos kultūros idėją knygoje „Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė“ (Vilnius: Vaga, 2002) nagrinėja britų sociologas Gerardas Delanty, nurodydamas, kad Europos kultūros bendrumo  pradėta ieškoti tik VII amžiuje. Tai atsitiko dėl politinių ir religinių paskatų, kuomet, dalį Europos užėmus musulmonams, frankams reikėjo permąstyti krikščionišką  tapatumą. Tačiau graikams ir romėnams Europa buvo Artimieji rytai ir šiaurinė Afrikos dalis, didžiąją dalį geografinės Europos ideologiškai atmetant kaip barbarus. 

Lietuvių sociologas  Andrius Švarplys, nagrinėdmas Europos kultūrinę idėją, teigia, kad  europinis tapatumas priklauso nuo ideologinio modelio ir gali kisti, nelygu, kokie elementai bus įtraukti kaip europiniai. Žiūrint iš skirtingų atskaitos taškų, Europa gali būti konstruojama vis kitaip. Esencialistinio pobūdžio apmąstymuose Europa suvokiama kaip susidedanti iš tam tikrų „kultūrinių vienetų“  (kaip senovės graikų filosofija, Romos teisė, pozityvusis mokslas, humanizmas, žmogaus teisės ir demokratija ir pan.). Taip suprasta Europa tampa dideliu kultūriniu vienetu, įtraukiančiu į save visus ankstesnius kultūrinius pasiekimus. Tokiu būdu Europa mąstoma taip pat, kaip nacionalinė kultūra, tiktai aukštesniame lygmenyje ir tampa euronacionaline ir  eurocentristine  atskirų Europos nacionalinių kultūrų ir neeuropietiškų kultūrų atžvilgiu. Vertikalus santykis, o sykiu ir galios santykis sukelia konkurenciją tarp europinio ir nacionalinio tapatumo ir kelia pavojų, kad eurocentristinė politika represuos mažesnių valstybių vertybinius – kultūrinius tapatumus. Anot A. Švarplio,  tam, kad išvengtume eurocentrizmo ir euronacionalizmo,  europinio tapatumo modelis turėtų būti ne transnacionalinis (t.y. peržengiantis nacionalumą ir nustatantis vertikalų santykį), tačiau būtinai įtraukiantis nacionalinių tapatumų specifikas. [4]

Ką tokioje idėjų virtuvėje mums duoda prigimtinės kultūros apmąstymai?

Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad Europa – tai ne vientisa kultūra, o atskirų, laiko ir erdvės atžvilgiu viena nuo kitos nutolusių, tačiau tarpusavyje susijusių  prigimtinių kultūrų bendrija; jos  nuolatos sąveikauja skirtingais pjūviais.  Įvairovės ir joje atsiskleidžiančių bendrumų žaismą, visiškai nepanašų į nuo Antikos laikų vedamą centrišką ir linijinę europietiškos kultūros raidą, galime praskleisti bent trim atžvilgiais.  

Kultūrinio laiko paslankumas. Visų pirma, kultūra Europoje atsiranda ne Antikoje, o  daug anstesniais laikais, kurių  pėdsakus  mato ne tik archeologai, bet ir visi, kas gyvai ar virtualiai keliauja po archeologinių tyrimų vietas, muziejus, bibliotekas. Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ sukurta apie 8−7 a. pr.Kr., o nuostabaus grožio Lasko olos (Lascaux cave) piešiniai Prancūzijoje − 17 000 m. pr. Kr.  [video 1, video 2 ]. Orknio archeologinė vietovė  − vienas geriausiai išlikusių neolito sakralinių paminklų Šiaurės Europoje, buvo pastatyta šiauriausioje Europos dalyje apie 3400 pr.Kr. [video]  (plg. Egipto piramidės – apie 2700 m. pr.Kr.). Lietuvoje, Šniaukštų karjere netoli Gargždų rastas Liugbiu tipo raginis kūjelis yra pagamintas ir naudotas prieš 43 000 metų, t.y. dar prieš Ledynmetį  [straipsnis] ir prailgina Rytų Europos istoriją net keliomis dešimtimis tūkstantčių metų. Europos kultūros chronologinės ribos yra paslankios ir kinta kartu su mūsų žiniomis apie ją. Kultūros ištakos, nugrimzdę praeityje,  neturi pradinio atskaitos taško.

Kultūros erdvinių ribų paslankumas. Europos kultūros erdvės apibrėžimas yra vienas iš klampiausių klausimų, stipriai kintantis priklausomai nuo politinių, religinių, ideologinių siekių. Ar Islandijos Altingas  – senasis vikingų išeivių parlamentas, į kurį pačios gamtos sukurtame „amfiteatre“ kartą per metus rinkdavosi visi Islandijos laisvieji žmonės nuo  930 metų iki 1798-jų, yra Europos kultūros dalis, nors Islandija nėra geografinė Europa? Ar germanų, baltų ir slavų kalbų genetinis bendrumas leidžia visus šių kalbų šeimų atstovus laikyti „europiečiais“ vienodomis teisėmis? O kiek „europietiškos“ yra senovės indų Vedų šventosios giesmės, sukurtos 1500−1200 m. pr.Kr. ir Indijoje žodžiu perdavinėjamos iš kartos į kartą iki šių dienų? Juk jose minimi dievai ir mitai turi atitikmenis graikų, romėnų, germanų, keltų, baltų, slavų panteonuose...  Kuomet atsisakome vieno kultūros centro ideologemos ir pripažįstame daugelį tarpusavyje sąveikaujančių centrų, matome, kad apibrėžto Europos kultūros ploto nėra, o kultūros ribos yra paslankios.

Kultūrinės sąveikos erdvėje ir laike. Archeologams, etnologams, folkloristams yra gerai žinoma, kad kultūra Europoje sklido ne tik  Viduramžių, Renesanso, Baroko ar Apšvietos bangomis, tačiau ir daugybe kitų būdų bei krypčių ir aprėpia begalę medžiaginės ir dvasinės kultūros reiškinių. Tai liudija plačiai išplitusių priešistorinių kultūrų žemėlapiai  ir įvairialypis kultūros paveldas.  Folkloristai jau  XX a. pradžioje sudarė tarptautinius pasakų tipų katalogus, kuriuose matome daug tų pačių siužetų gyvuojant ne tik skirtingose Europos šalyse, bet ir Azijoje, Afrikoje, o kai kuriuos net turinčius atitikmenų Amerikos indėnų kultūrose. Brolių Grimų pasakos nėra sukurtos Grimų (kaip kartais galvoja mamos,  perkančios savo vaikams europietiškas, „aukštesnės klasės“ pasakas), o jų užrašytos ir išleistos vokiečių liaudies pasakos. Ne mažai žinome ir apie senųjų papročių atitikmenis Europoje. Įspūdžiui susidaryti užtenka pažiūrėti, kaip Pirėnų kalnuose Andoroje (tarp Pancūzijos ir Ispanijos) švenčiama vasaros saulėgrąžos šventė [video]: Joninių naktį statomas ir deginamas „šv. Jono stulpas“ (panašiai, kaip Lietuvoje keliamos stebulės), kurio pelenai kitą rytą išsinešiojami po namus, tikint, kad jie gali apsaugoti nuo nelaimių ir teikti gyvybinių jėgų. Beje, Lietuvoje per Jonines  renkamos jonažolės (seniau vadintos kupolėmis), taip pat buvo renkamos ir Prancūzijoje, kur jos irgi vadinamos šv. Jono žolėmis (herbe de Saint-Jean). Vengrijoje ir Balkanų šalyse švenčiant Užgavėnes, ne tik vaikščioja persirengėliai, bet ir vežiojama „morė“, pritaisyta ant besisukančio ant vežimo rato [video], kaip kadaise buvo daroma Lietuvoje. Iš senovinės persirengėlių tradicijos kilo ir Venecijos karnavalai. Bendrų kultūrinių reiškinių yra labai daug. Tokie pavyzdžiai liudija labai senus kultūrinius sąlyčius, o kai kuriais atvejais ir bendros kultūrinės genezės reiškinius.

Kultūrų sąveikos yra nuolatinis procesas, kuris vyksta ir šiandien. Lietuvoje  galime rasti daug dalykų, atėjusių iš svetur, tačiau priimtų ir tvirtai susietų su vietinės kultūros bruožais. Pavyzdžiui, polka, kuri šiandien laikoma „lietuvių etnografiniu šokiu“,  atkeliavo į Lietuvą iš vidurio Europos – tai XIX a. Bohemijoje atsiradęs šokis, kuris plačiai išplito ne tik Europoje, bet ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. Lietuvoje polka buvo priderinta prie vietinės šokių manieros, o Biržų apylinkėse netgi susijungė su senovinių sutartinių šokio judesiais.

Apibendrinant norisi dar kartą pabrėžti, kad kultūra nėra nei linijinis, nei iš vieno centro kylantis reiškinys. Todėl priešprieša tarp Europos kultūros ir prigimtinės lietuvių kultūros yra dirbtinė, neatspindinti  kultūrinių reiškinių sudėtingumo. Europos kultūrą padeda suvokti bičių drevės su koriais vaizdinys – lietuvių prigimtinė kultūra yra viena akutė, o jų daugelis, susiglaudusios viena su kita, sudaro korį – Europos kultūrą (kuri, žinoma, nėra uždaryta vienoje drevėje, nes bičių šeima gali atsinaujinti tik per ryšį su kitos šeimos bitėmis). Lietuvių prigimtinė kultūra yra turtingos visumos dalis, o ne praeities atgyvena, kurios reikia atsisakyti tam, kad taptų europietiška. Santykis yra ne priešprieša, o papildymas, išskleidimas, paįvairinimas, praturtinimas, supynimas, sustiprinimas...

Nuorodos

[1] K. Sabaliauskaitė: negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą, 2016-11-06, http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/153385#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=3584000

[2]   Kad Europos kultūra laikoma aukštąja, akivaizdžiai matyti   K. Sabaliauskaitės pasisakyme: „Save matome kaip normalius europiečius, Europos piliečius. Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris?“ 

[3] Kristina Tamelytė. Apie Vilniaus įvaizdį Kristinos Sabaliauskaitės knygoje. Skelbiama: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-12-kristina-tamelyte-apie-vilniaus-ivaizdi-kristinos-sabaliauskaites-knygoje-danielius-dalba-kitos-istorijos/95302

[4] Andrius Švarplys. Europinio tapatumo sunkumai: diskursas, kultūra, politika ir post-nacionalizmas // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2008, nr. 2 (22). Prieiga per internetą:  http://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/view/6060/4968