Dar nemokėdama skaityti turėjau knygelę „Antanuko rytas“. Neprisimenu, kas ir kada man ją skaitydavo, bet žinau ją taip, lyg būčiau kada Antanuku buvus. Prisimenu ir tą Marcę, kuriai atėjęs Dievulis liežuvį ištraukė, kam ji vaiką erzina ir vištų negaili, bet šitos vietos galėtų man ir nebūti. Tai, kas įstrigę labiausiai – tai Antanuko bobulė. Antanukas pabunda anksti, jam tamsoj nejauku, bobulė pasisodina jį į geriausią vietą prie krosnies, nuprausia, jis neprieštarauja, nors rankšluostis šiurkštus, duoda pyrago su pienu... Kaip jam gerai sėdėti taip bobulės įtaisytam – šilta, ir ugnis matosi, ir senelė, verpianti, vis pirštą paseilinanti, netoli.

Vienam iš retų giminės susiėjimų, besidomėdama, kas ką veikia, nuklausiau pokalbį:

– Žinai, labai palengvėjo, kai anąkart pasakei, kad „kaip tėvai rūpinasi vaikais, taip ir seneliai anūkais. Ir visai nereikia nei vieniems, nei kitiems kelti klausimo, ar norėtum, ar galėtum, tik gyventi gyvenimą daugiau mažiau viską derinant“.

– Neprisimenu, kad sakiau, bet argi ne taip?

 

Simptomatiška. Ne, ne tai, kad pamiršo, ką sakė, bet tai, kad nebeaišku, kad seneliai turi vaikaičius, o vaikaičiai senelius. Gal ir žodį ‚vaikaičiai‘ čia pavartojau neatsitiktinai, kad būtų aiškiau: kas tėvams – vaikai, seneliams – vaikaičiai. Skiriasi, bet ne per žymiausiai. Dabar viską taip gerai suplanuojame. O planuodami vaikus tėvai senelių į „posėdį“ paprastai neįtraukia, tai iš tiesų, negi jie „svetimuose“ planuose turėtų, negi galėtų dalyvauti?

Turiu galimybę vis pamatyti senelių ir vaikaičių ryšius, kaip šnekasi, kaip kažką kartu veikia, kažkur eina. Susibara ir skuba susitaikyti. Mažas ir senas. Nepasakysiu, kas jų bendrabūvy kitaip. Gal tempas atitinka, gal požiūris į gyvenimą. Yra kažkoks atitikimas. Ir kartu žiūrėdama vis pagalvoju, kaip gerai, kad jie susitiko, jusdama, kad tai trapu, laikina. Senųjų jėgos nėra didelės.

Senų ir mažų buvimas kartu neabejotinai abipusiškai reikalingas. Įtraukiantis į gyvenimą ir jį palaikantis. Žmonių santykiai – kokie, su kuo, kaip ir kada užmezgami, palaikomi – neabejotinai svarbi kultūros dalis. Santykių nebuvimas irgi iškalbus. Mažiau santykių, matyt, neišvengiamai mažiau gyvenimo. Su nuostaba seku savo ir vyresnės kartos prasitarimus, kuriuos subendrinčiau – man labai svarbi mano senelė. „Kai paklausei apie laisvą žmogų, pirmiausia prisiminiau senelę.“ „Jei kas blogai visada žinojau, kad ją rasiu... ir ne tik... kiek išmokau gyventi, tai iš jos.“ Ir Jūratė Baranova tarp mano kolekcionuojamų: „Ji man buvo pasaulio stabilumo, dvasios ramybės, ištvermės ir tikrumo garantas. Sunkiais gyvenimo momentais mintyse šaukdavausi jos“.

Dar kolekcionuoju ankstesnių kartų senelių sprendimus (ar „toks kišimasis“ tikrai šiuolaikinius tėvus gąsdintų?) pasiimti vaikus vasarom, išsinuomoti butą Kačerginėje, Lampėdžiuose, kaime ar prie jūros. Pati į šitą kolekciją nepakliūnu, bet gerai prisimenu, kad savo senelius suvokdavau, kaip savo gyvenimo išsiplėtimą. Mano gyvenimas – tėvų namai, bet kartu ir Juknėnų kaimas, ir Aleksoto namai. Kaip man pasisekė, – galvodavau, kad vieni seneliai kaime, kiti mieste, turtinga jausdavausi. Ne, apie palikimą jokio supratimo neturėjau. Veikiausia šitas laimingumas kildavo juntant savas, gyventi tinkamas vietas, kur tau išties gerai.

Studijuodama pirmadieniais keldavausi anksti, važiuodavau į Vilnių. Mamukė (senelė iš mamos pusės) atsikeldavo palydėti iki autobuso stotelės, kartais gal su žieminiu paltu ant naktinių. Būdavo tamsu, bet nei bijodavau, nei skųsdavausi. Tai buvo kažkas nebūtino, kažkas ekstra, kaip šiandien mąstom. Ir kartu tai, kas iki šiandien gyvenimą šildo.

Ir tėtukas lydėdavo. Po atostogų parveždavo mane traukiniu namo. Tas pats traukinys po valandėlės grįždavo į Kauną. Per tą valandėlę, kiek spėdavo dar pavažiuodavo kartu miesto autobusu: gal dar vieną sustojimą, o gal dar vieną, – kartu svarstydavom... Prisimenu, stovim prie autobuso lango, ir jis sako: „Kai mano tėtukas lydėdavo mane į mokyklą, vis prašydavau toliau palydėti, ir tėtukas lydėdavo, nors jam paskui sugrįžti reikėdavo“. Nėra jokio reikalo lydėti, kelią žino, pavojus netyko, bet lydi. Tėtukas mane, tėtuko tėtukas jį, o aš?..

Galvojau, kad apie vėlines šiemet neparašysim, bet laikas, matyt, vis tiek savo daro. Ir mintys eina ten link, kur joms rudenį vieta.

 

Straipsnio atsklandos paveikslėlyje – Laimos Barisaitės iliustracija knygelei „Antanuko rytas“