Rudenojai − senoji „derliaus šventė“

None

Yra tokių švenčių, kurių kilmę ir turinį tarsi  žinome, bet jis toks miglotas, kad sunku ką nors tiksliau apie tai pasakyti. Būtent toks yra bendruomenių ir  savivaldybių  labai  mėgstamas rudeninis renginys, vadinamas Derliaus švente. Jo metu pardavinėjamos rudens gėrybės, varžomasi dėl didžiausios išaugintos daržovės ar vaisiaus, skamba gyva muzika, šokama, vaidinama, rengiamos vaidybinės ir sportinės rungtys ir pan. Kartais šventė turi ir religinį dėmenį – jos metu aukojamos šventosios  mišios. Šios šventės atmaina yra mokyklose bei vaikų darželiuose rengiamos Rudens šventės, kurių metu  vyksta gėrybių parodėlės ar nedidelės mugės, vaikai kuria kompozicijas iš vaisių, daržovių, sėklų, lapų, žiedų ir pan. 

02_Derliaus svente Pikeliskese.jpg

Į Derliaus šventę Pikeliškėse dar galime nuvykti ir šiandien...

03_rudens_svente_0.jpg

Šmaikštus kvietimas į 2015 metais Jurbarko rajono savivaldybėje vykusią Derliaus šventę. http://www.jurbarko-kc.lt/derliaus-svente-senasis-turgus

 

Derliaus šventės iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi sovietmečio švenčių  tąsa. Etnologė Angelė Vyšniauskaitė 1964 metais aprašė XX a. septintame dešimtmetyje kolūkiuose švęstas „Derliaus šventes“:

Daugelyje rajonų apie šventės pradžią praneša specialūs kviesliai – šaukliai, apsirengę tautiniais drabužiais, šiaudines skrybėles apsikaišę pievų gėlėmis, javų varpomis, kukurūzų burbuolėmis ir pan. Jie joja ant puošniai pabalnotų žirgų, trimituodami ilgomis medinėmis triūbomis. Per pečius jie persijuosę gražiais rinktiniais rankšluosčiais.

Šventę atidaro pats kolūkinis „Derlius“. Jis vaizduojamas įvairiai, bet daugiausia – kaip didžiulis javų pėdas ar maišas, apvainikuotas varpų vainiku, simboliškai papuoštas visomis to kolūkio ar rajono auginamomis kultūromis. Šventės iškilmingo atidarymo metu „Derlius" sveikina kolūkinio kaimo žmones su tų metų laimėjimais, dėkoja jiems už sąžiningą darbą, raportuoja rajono partiniams ir tarybiniams organams apie derliaus nuėmimo ir žiemkenčių sėjos eigą šventėje dalyvaujančiuose kolūkiuose ar rajonuose. Derliaus raportuose atžymimi kolūkinio kaimo darbo pirmūnai, taip pat iškritikuojami apsileidėliai ir tinginiai. Į šventę atvykusieji kitų rajonų atstovai ir svečiai pavaišinami naujo derliaus pyragu ir naminio miežių alaus ąsočiu. Pati įdomiausia derliaus šventės dalis – karnavalas. <...> Šventė baigiama saviveiklininkų koncertu, šokiais.

Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964, p. 557−558.

Nereikia būti etnologu, kad suprastum, jog sovietmečio švenčių rengėjai pritaikė senuosius rugiapjūtės, vestuvių ir kitokius papročius, kad sukurtų to meto ideologijai parankias propagandos priemones. Tačiau „derliaus šventės“ idėja glūdi kur kas  gilesnėje praeityje. Lietuvoje ši šventė kadaise vadinta Rudenojais, o šį pavadinimą mums ir šiandien primena dažnai vartojamame žodis ruduo. Bet apie viską iš pradžių.

Kadaise, indoeuropiečių prokalbės laikais, buvo skiriami ne keturi, o du metų laikai – vasara ir žiema. Tai rodo žodžiai: vienas jų apibrėžė šiltąją metų pusę, kai saulės spinduliai šildo žemę (lietuvių vasara ← ide. šaknis *u̯esr̥/n-  *(a)u(e)s- „šildančiai šviesti“), o antrasis – šaltąją pusę, kuomet Saulė šviečia, bet nešildo (žiema ← ide. *gheim-  „šaldantis švietimas, spindintis švietimas“). Taigi, ruduo buvo ne metų laikas, o  vasaros pabaigos laikotarpis, kuomet buvo nuimamas derlius. Mūsų artimi giminačiai prūsai šį laiką vadino žodžiu assanis,  lenkai – gimingu žodžiu jesień „ruduo“, rusai − осень „ruduo“. Gotų kalboje šį žodį atitinka asans „javapjūtės laikotarpis“, senovės vokiečiai aukštaičių − ar(a)n „javapjūtė“, graikų − ὀπώρα „vasargalis, javapjūtė“. Visi šie žodžiai kyla iš indoeuropiečių prokalbės kamieno *e/osr̥/n- „javapjūtė“ ir rodo šį žodį buvus žemdirbystės terminu, o ne metų laikų pavadinimu.

Lietuviškas žodis ruduo nesiekia indoeuropiečių prokalbės laikų, jis atsirado jau po to, kai rytiniai baltai (tarp jų − lietuviai ir latviai) atsiskyrė nuo vakarinių (prūsų) ir šį seną žodį pakeitė nauju – ruduo. Pastarojo kilmė lengvai nuspėjama – jis radosi iš būdvardžio rudas ir  žymi spalvų kaitą rudenį. Tačiau  žodžio ruduo kamienas, besibaigiantis priebalsiu n (ruduo: rudens, rudeniui, rudenį) rodo, kad senasis baltų ir slavų prokalbės žodis *esen- „ruduo“ mums paliko savo pėdsaką: tolimi lietuvių ir latvių protėviai iš senojo šios šaknies žodžio pasiliko kamiengalį n.

Rytų baltų kalbinės naujovės  laiko sampratos esmės nepakeitė – žodis ruduo vis tiek dar ilgai įvardijo ne metų laiką, o javapjūtę. Tai rodo įvairuojanti rudens vartosena (pvz., rudens mėnesiu vadinamas rugsėjis, rudugiu – rugpjūčio mėnuo arba rugsėjo mėnuo). Tačiau ypač svarų žodį čia taria papročiai – žodį ruduo ne metų laiko, o pjūties pabaigtuvių reikšme aptinkame rugių bei linų talkose:

Varydamos paskutinį barą, moterys stengdavosi linų pėdelius mesti kuo auksčiausiai ir šaukdavo rudenį: „Ruduo, ruduo, ruduo!“ Kuri aukščiausiai išmesdavusi, tai greičiau turėdavusi ištekėti. Namų šeimininkė, išgirdusi rudens šaukimą, skubėjo ruošti linų pabaigtuvių vakarienę“  (P. Dundulienė. Žemdirbystė Lietuvoje. Vilnius, 1963: 202).

„Važiuodamas pro žmones su pirmuoju rugių vežimu, nusiima nuo galvos kepurę, suka ją viršum galvos ir šaukia: „Rudenojus, rudenojus!“  (LKŽe: rudenojus).

Nėra abejonės, kad šaukiamas čia yra ne ruduo kaip metų laikas, o pažymimas javapjūtės bei linarūtės užbaigimas. Kai įsivaizduojame javapjūtę, dažniausia turime omenyje rugiapjūtę, nes jos papročiai yra geriausiai išlikę.  XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje dar buvo išlikę visi privalomi apeiginiai dėmenys – iškilmingos prapjovos ir pirmojo pėdo („svečio“) parnešimas namo talkos išvakarėse, o baigus pjūtį – šventinės pabaigtuvės su paskutinio pėdo apeiga, duonos aukojimu žemei, rugių vainiko parnešimu namo, vaišėmis su šviežiai padarytu alumi ir dainomis bei šokiais. Tačiau po rugiapjūtės sekė vasarojaus pjūtis – kitų javų (kviečių, miežių, avižų, žirnių, grikių) sudorojimas bei linarūtė. Visa tai užtrukdavo daugmaž iki rugsėjo pabaigos. Kiekvienas šių darbų turėjo savo mažas pabaigtuves, tačiau didžiausia šventė vyko pabaigus nuimti visą derlių. Ją mini ne vienas istorinis šaltinis. Pavyzdžiui, Janas Dlugošas XV amžiuje rašė:

      „Jie turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos, o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, gėrė ir valgė, ir numesdavo [ant žemės] maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1: 576, 581).

Šventę, rengiamą nuėmus derlių, aprašo „Sūduvių knygelė“ (XVI a. I pusė), pasakojanti apie Sembos pusiasalyje gyvenusius sūduvius: „Kita jų aukojimo šventė yra po derliaus nuėmimo. Jei javai yra gerai nusisekę, tai jie aukoja garbindami aukščiau minėtus dievus, labai jiems dėkodami. <...> Bet jei metai buvo drėgni ir javai neužderėjo arba buvo blogai sudoroti, tai jie taip pat rengia šventę. Ir Viršaitis (Wourschkaiti) prašo didijį dievą gerąjį Aušautą, kad jis paprašytų dievus Pergrubrių, Perkūną, Svaikstiką ir Pilnytį būti jiems ateinančiais metais maloningesnius“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai,  2: 146).

XVI−XVII amžiaus šaltiniai  ne kartą mini šventę bei aukojimus dievams, vykusius „suvalius iš laukų javus“,  „surinkus iš laukų derlių“, „dėkojant už į klėtis sugabentą derlių“, „norint padidinti laukų derlingumą ir nuo tvartų atitolinti vilkus“ ir t.t. Kartais nurodomas tikslus jos laikas – Mykolinės, spalio pradžia, spalio pabaiga. Kaip tik rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, nuėmus derlių, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje buvo renkami mokesčiai grūdais (iš jų daugiausia rugiais ir avižomis), linais, šienu. Šiomis aplinkybėmis istoriniuose šaltiniuose iškyla Rudenojai („rudenoje“) – jie minimi kaip prievolė, įpareigojanti valstiečius ne tik paruošti jiems nurodytas duokles, bet būti padarius statinę alaus ir  didžiojo kunigaikščio mokesčių rinkėjams ar vietinio dvarininko tijūnams. Tačiau Rudenojai buvo ne tik mokestinė prievolė, bet ir šventė.   1640 metų Tirkšlių dvaro dokumentas, kuriame, kalbant apie alaus darymą, sakoma, jog valstiečiams leidžiama pasidaryti sau alaus vestuvėms, krikštynoms, Rudenojams ir Ilgiams, kada samdoma šeimyna“ (J. Jurginis. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962: 180).

Šventės vardas išliko latvių etnografijoje bei tautosakoje Latgaloje.  Eduardas Volteris XIX a. pabaigoje aprašė net keletą jam žinomų šventės apeigų. Preilių apylinkėje Daugpilio apskrityje Rudenojus („Rudenoji“) šventė taip: dengė stalą ir jį apkraudavo valgiais bei gėrimais. Ant grindų iki pat durų patiesdavo paklotę, o žibinčiuje užžiebdavo balaną. Tuomet sakydavo: „Eij, munu Diweń, ustubâ, pa boltu paladzeń“ („Ateik, mano Dieveli, į  pirkią per baltąją paklotę“). Tuomet šeimininkas ir šeimininkė, apsirengę ilgais senoviniais drabužiais ir užsimovę pirštines, dainuodami eidavo į tvartą su dubeniu varškės ir kibiru alaus ir apeidavo visus gyvulius. (Э. А. Вольтеръ. Матерiaлы для этнографiи латышскаго племени Витебской губернiи, I. Санктпетербургъ, 1890: 76).

 

04_Maizes_svetki_Rudenoji.jpg

Latgaloje per Mykolines rengiama „Duonos šventė“ (Maizes svētki) ir šiandien vadinama Rudenojais

 

Rudenojų metu latviai atlikdavo ir ypatingą apeigą. Kuomet šventinį stalą nukraudavo valgiais ir gėrimais, šeimininkas pasislėpdavo už jų ir klausdavo: „Ar jūs mane matote?“  Namiškiai ir svečiai sakydavo nematą. Šeimininkas atsiliepdavo: „Duok, Dievuži, kad per turtus ir gausų derlių ir kitais metais manęs nematytumėte!“ Saksas Gramatikas „Danijos istorijoje“ (XII a.) aprašo labai panašią apeigą vykus dabartinės Vokietijos teritorijoje gyvenusių slavų vyriausiojo dievo Sventovito šventykloje Arkonoje, Riugeno saloje. Anot Sakso Gramatiko, žynys priešais Sventovito statulą iš rago nuliedavo vyno ir  pagarbindavo Sventovitą. Aukojimui buvo skirtas ir milžiniško dydžio, kone žmogaus ūgio pyragas. Žynys, pastatęs jį tarp savęs ir susirinkusiųjų, klausė, ar jie jį mato. Kai jie sakė, kad mato, linkėjo, kad kitais metais už pyrago jo iš viso nebebūtų matyti. Anot Sakso Gramatiko, buvo tikima, kad tokia apeiga teikė laimę žmonėms ir kitų metų derliaus sėkmę.  

Edvardo Volterio, kruopštaus XIX a. mokslininko, niekaip negalime įtarti Sventovito apeigą perrašius latviams. Juo labiau, kad tokia apeiga, Volterio teigimu,  turi atitikmenų kituose kraštuose –   Serbijoje ir Hercogovinoje, Graikijoje bei Rusijoje. O Rudenojų puotos atspindžių randame latvių dainose:

Eij bōlti brōl‘el‘ińi,

Kod dzäŕet rudenōjis,

As atrod gańeidama

Rudenōj‘ bičeŕeit.

 

Ak, baltieji broleliai,

Kad jūs gėrėte Rudenojus!

Aš atradau ganydama

Rudenojų taurelę.

Rudenojų šventės apeigos išliko latviškuose Mykolinių (Mikelio) papročiuose. Buvo laikoma, kad iki tos dienos visas derlius privalo būti nuimtas, nes Mikelis vaikščiodamas po laukus tikrina, ar jau viskas suvežta po stogu. Jei jis rastų ką paliktą lauke – atsiųstų šaltį, nes nuo šios dienos „žiemai jau atkelti vartai“. Be to, tądien  užmiega žemė, todėl nebegalima jos judinti – arti, sodinti, kalti kuolų ir pan. Tad Rudenojai yra žemės užvėrimo, uždarymo šventė, savo turiniu priešinga pavasariniam žemės pravėrimo ir sėklos ruošimo šventei – Gandrinėms. Abi šios šventės seka paskui lygiadienius (Gandrinės – kovo 25 d., Mykolinės – rugsėjo 29 d.) ir sudaro darnią porą, žyminčią kertinius metų taškus bei tuo metu pasikeičiantį  dienos ir nakties santykį, persisveriantį tai į vasaros, tai į žiemos pusę. Senoviniame kalendoriuje šios šventės įrėmino žemės darbų pradžią ir pabaigą. Tai šventė, kuri leidžia pamatyti, kad metai apie lygiadienius dalinasi į dvi aiškias dalis – žiemos ir vasaros. Kitaip tariant, į žemės miegą ir „būdravimą“ –  augimą, žydėjimą, kūpėjimą, derėjimą.  Todėl Rudenojai – ne tik „derliaus šventė“, bet ir padėkos Žemei diena.

Šiandien vis mažiau ir mažiau jaučiame gamtinį metų alsavimą. Štai vejos įrenginėjamos bet kuriuo metu laiku, jei tik žemė nesušalus į akmenį, o pamatai statomiems namams kasami net ir esant įšalui − nežiūrint to, kad pašalas vėliau kels pamatus ir skaldys sienas. Javai pjaunami ne tik dieną, bet, prožektorių šviesoje ir naktimis (nes seniai nebetikima, kad javus nuėmus su saule, „bus duona balta“). Medžiai kertami ne tik žiemą, bet ir vasarą, nors iš tokių medžių pastatytas namas greitai ims pūti. Visa tai griauna gamtos ritmo pajautimą ir daro vienus metų laikus panašius į kitus, vienodina savaites ir dienas. Galiausiai šventės susilygina su kasdienybe ir atvirkščiai – darbų sūkuryje vis mažiau lieka šventinio laiko. Gi šventiški valgiai ir pramogos tampa kasdienybės dalimi; nelieka ir sezoninių valgių bei šventinio praragavimo.  Lietuvių prigimtinėje kultūroje, kaip ir daugelyje senųjų kultūrų, daug pastangų buvo dedama tam, kad išryškėtų skirtumai tarp reiškinių. Įžvelgtì ir įsisąmoninti skirtumai yra pagrindas kurti tvarką, − tobulą pasaulį, kuriame visos pasaulio dalys tarpusavyje susiję darniais ryšiais ir viena kitą palaiko. Tokia dievų įsteigta ir žmonių palaikoma tvarka tampa kultūros pamatu.

05_Derliaus svente Salcininkuose.jpg

Rudens gėrybės Šalčininkų rajono savivaldybės rengiamoje „Derliaus šventėje“ 

 

06_Derliaus svente Ignalinoje.jpg

„Rugsėjo 27 d. Ignalinoje surengtoje Rudens gėrybių mugėje linksmumo tikrai netrūko: šventinės eitynės, koncertas, bendras seniūnijų vaišių stalas, floristinių kilimų paroda „Metai“, išdalintos padėkos bei dovanos, pagerbti geriausi rajono ūkininkai. Pirmą kartą mugė pradėta šv. mišiomis ir gėrybių pašventinimu. Ignalinos bažnyčioje susirinko rajono vadovai, svečiai, seniūnai, bendruomenių atstovai, ūkininkai. Ant stalų išdėliotose pintinėse  puikavosi vaisiai, daržovės, duona ir kiti kepiniai. Per visą bažnyčią išrikiavę visų seniūnijų atstovai nešė tas puošnias pintinės prie altoriaus, kad būtų pašventinta tai, ką su Dievo pagalba žemdirbiai užaugino daržuose ir soduose, ką pelno savo rankų darbu“. http://www.ignalina.lt/popup2.php?m_news_id=9112&tmpl_name=m_news_print_form

07_ Tautu mugė ir derliaus šventė.JPG

„Rugsėjo 18-20 dienomis Vilniaus Gedimino prospekte šurmuliavo jau tradicija tapusi Tautų mugė ir šventė „Derlius 2015“. Derliaus šventės globėja – Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Renginio tikslas – padėkoti žemei ir ją dirbančiam žemdirbiui. Lietuvos sostinėje vykusioje šventėje dalyvavo net penkiolika Lietuvos savivaldybių atstovų, kurie demonstravo savo amatus, verslus, vaidino, dainavo ir šoko. Kupiškėnai taip pat įsirengė kiemelį, kuriame mokė karpyti, pinti iš vytelių, kalti figūras akmenyje, vaišino adomyniečių keptomis „pagrabinėmis“ bandelėmis ir sriuba. <...> Kupiškėnus aplankė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurią sveikino ir juosta perjuosė Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas“. http://kupiskiokultura.lt/tautu-muge-ir-svente-derlius-2015/

Straipsnio atsklandos paveikslėlyje  – Petro Repšio freskos „Metų laikai“ parengiamasis piešinys „Rugiapjūtės pabaigtuvės“