Prieš pat prigimtinės kultūros seminarą atsidūrusi tarp Grėtės draugų Berlyne, klausiama, kokiam seminarui riuošiuosi, suprantu, kaip sunku jauniems, įdomiems ir kūrybiškiems paaiškinti, kuo mes čia domimės ir ką savo domėjimusi kuriame. Būtų paprasta, jei atpažintume sau artimą kryptį, galėtume pasiskolinti jos formuluotes, ir kiti būtų apie ją girdėję. Ar krypties nėra, ar mes jos nesuvokiame? Esame jos užuomazgose? O gal ji jau pasibaigė?

Iš tiesų, kuo domimės? Mano bandymas „prigimtinę kultūrą“ versti „vernacular cuture“, žodžiu, reiškiančiu kalbos dialektus, vietinius architektūros stilius, kas galėtų bendrai nurodyti į tam tikroje vietoje besivystančius reiškinius, liko be atsako, nes šis žodis jiems nieko nesakė. Antras bandymas: „local culture“ – ‚vietos kultūra‘. O taip, šį bandymą suprato iš karto: „kai mokiausi universitete buvo vietinės kultūros kursas, žiauriai nuobodus, pasakojo apie visokius verpimo ratelius ir kt. pasenusius, seniai niekam nereikalingus daiktus, kurie tam regione kažkada buvo naudojami“. Vietos kultūra, suprantu, iš anksto sutapatinta su materialinės kultūros tyrimais be jokio antropologinio matmens valdo. Tokią statišką daiktų etnografiją, apribotą vieno istorinio laiko, ir mes esame turėję, ir man buvo sunku ją susieti su gyvenimu, arba kitaip sakant, ir man buvo „žiauriai nuobodu“.

Bet materialinei kultūrai nebuvo skirtas nė vienas iš vienuolikos vykusių prigimtinės kultūros seminarų. Giminystės santykiai, žinija, žemė, vieta, šventumo patirčių galimybės – tai vis buvę temos.

Kitas dalykas, ir be naujų pašnekovų iškylantis po kiekvieno seminaro, - iš esmės pranešimai susiję su praeities tyrimais. Nors prigimtinės kultūros apibrėžtyse ir kalbama apie jos dabartiškumą, bet kažko sunku jį pasiekti..Papuolusi į pasaulio etnografų ar folkloristų kongresus, atvirkščiai, negaliu atsistebėti dabartiškais jų objektais be jokio praeities šešėlio. Mokslininkus sunku įtarti visiška išsilavinimo stoka, bet daugiau tais kartais nieko nesumesdavau. Dabar galvoju, o gal ir jiems sunku rasti priimtiną būdą, kuriuo buvę ir esami dalykai siejasi.

Bendrom jėgom suskliaudus nuo mūsų atribotos praeities kultūros materialumą, pabandžiau sakyti, kad yra ne taip nuo mūsų nutolusių dalykų kaip įrankiai, pavyzdžiui, žmonių santykiai ir, o varge, paminėjau, santykį su mirusiais... to tai jau tikrai nereikėjo minėti, jei nesiruoši kalbėtis iki ryto. Išgelbėjo tik jų prisimintas Kim Ki-duko filmas apie teisminį procesą dėl tradicinių laidotuvių, išgelbėjęs mane nuo tolesnio aiškinimosi.

Kitą dieną kitoj draugijoj senų klaidų stengiausi nekartoti. Pradėjau nuo bendrų vienoje atviroje vietoje besiklostančios kultūros principų, pasimatančių tiriant bet kurią regioninę medžiagą. Iš tiesų seminaruose jie laikas nuo laiko iškyla, pirmiausia prisiminiau  savaimingumą (kurį sau dar vadinu pasyvumu) ir klostymąsi, sluoksniavimąsi (paraleliai mintyse laikosi sedimentacijos ir stratografijos sąvokos). Kalbėjom apie tai, kaip vieta, jos reljefas ir gamta gali įeiti į kultūrą arba net ją kurti. Apie egzistuojančius minkštus choreografams pažįstamus veikimo ir įtakojimo būdus. Vietos gali saugoti ir įvairiausiom transformom tęsti ne tik gamtinius, bet ir kultūrinius reljefus. Mačiau, kad skamba įdomiai, nors kiek ir sofistiškai. Paklausė, ar turim tinklalapį, kur būtų galima apie tai daugiau paskaityti, ir papasakojo apie ekologine nykstančių rūšių tema kuriamą choreografiją.

Ne, tinklalapio užsienio kalba neturime, bet jei ir būtų, neturėtume ką dėti. Tai tik nujaučiama kryptis, kuria norėtųsi dirbti. Klausimas išlieka.

Prisimindama visus tuos smagius žmones galvoju, o jei mūsų taip stipriai neveiktų linijinio laiko, bėgančio iš tolimos praeities į dar tolimesnę ateitį, rikiuojančio viską į seką, prielaida, jei mes aštriau suvoktume, kad ir mūsų atmintis, ir net archyvinė medžiaga gyvuoja šiandien per mus ir kad ateitis jau prasidėjo. Prigimtinės kultūros seminarui taip būtų kur kas patogiau. 

Nuotraukoje: Kiran Kumar, Sara Mikolai „Punktyrinis šokio projektas“