Prieš mėnesį, gegužės 8 d. anapilin išėjo Kazimiera Rakštienė iš Vyčiaus kaimo (Kauno r.). 

Poetine pajauta apdovanota pasakotoja, regėjusi žemės spalvas ir girdėjusi kadaise tekėjusių upelių čiurlenimą.

Ūkininkė, grįžusi į savo vaikystės žemę, iš kurios buvo ištremta vienuolikos metų. 

Tremtinė, iš Sibiro lagamine parvežusi brolio kaulus.

Ir –  tiesiog prigimtinės kultūros žmogus. Apie jos meilę gimtajai žemei ir begalinę grožio pajautą teko kalbėti 2013 metais IX Prigimtinės kultūros seminare „Žemė juodoji: veldėmė, valda ir paveldėtosios vertybės“ (pranešimas ir straipsnis).

Jos mirtis − tarsi laikotarpio, kuriame  klostėsi ir vyko gyvenimas XX a. I pusės pakaunėje, pabaiga. Jis turėjo baigtis  1948 m. su Bobyklių ūkininkų ištrėmimu į Sibirą, tačiau praeitis įsirašo į žmogų ir gyvena jame tol, kol gyvena žmogus. Tai supratau per Kazytės laidotuves. Kokiu būdu? Per baltą nosinėlę...

Sesuo Aldutė, pranešusi man apie Kazytės mirtį (Kazytė yra mudviejų antros eilės teta), kaip ypatingą dalyką pridūrė:  pašarvota su tautiniais rūbais – taip, kaip norėjo...

Iš tiesų: puošnus vyšnių spalvos suvalkietiškas sijonas, gėlėta kaišytinė prijuostė su įvairiaspalvėmis tulpėmis, gražiai sudėliotomis į rombines kryžmas. Ant galvos – baltas nuometėlis su žalsvais papuošimais.  O rankose – balta nosinėlė, dailiai apnerta rausvais nėrinėliais. Viskas spalvinga, marga ir iškilminga...

Nosinėlė! Kažkas švelnaus ir graudaus sukrutėjo gerklėje... Prisiminiau Kazytės ir jos sesers Monikutės pasakojimą apie jų anksti mirusią mamą, kuriai į rankas irgi buvo įduota balta nosinėlė. Ir apie jų močekėlę, kuri buvo paruošusi nosinę savo vyro šarvonei (ta nosinėlė iki šiandien užsiliko Monikutės spintoje, nes per laidotuves jos nesurado, įdėjo kitą...). Iš atminties iškilo ir tetų pasakojimas apie močiutę Elzbietą Ožeraitienę, pašarvotą  su nosinėle rankose. Kažkodėl anūkių atmintyje iš tų laidotuvių liko atminty būtent nosinėlė. „Mum buvo labai svarbu ta nosinikė – ar apmegzta, ar apdaryta...“, − sakė Monikutė, prisimindama, kaip smalsiai mergaitės apžiūrinėjo pašarvotą močiutę. O po daugelio dešimtmečių parašė tokias eilytes apie močiutės laidotuves:

Ir mes atėjom pas močiutę, 

Žinojom, kad jau ji numirus,

O mes matėm obuolius raudonus,

Gėlėtą priekaištę karste.

Balta skaryte apgaubta,

Nosinytė į ranką įdėta. (Monika Ožeraitytė-Bašinskienė, „Močiutės laidotuvės“).

Ta šventinė priekaištė, kuria močiutė pasipuošdavo eidama į svečius ar sekmadieniais į bažnyčią, reiškė, kad ji jau „labai pasipuošus“:

Monika: Tai, atsimenu, močiutė ateidavo pas mus, tai senovėj tas žiurstas gėlėtas vilnonis buvo. Močiutė ateina, ir ji su tuo žiurstu. Reiškia, tą žiurstą užsideda, kad biški ir ant padėvėto drabužio, bet jau, reiškia, labai pasipuošus. Tai močiutė ateidavo kitą kartą į tą žiurstą prisidėjus obuolių.

Kazytė: Reiškia, pasikaišius su priekaište.

Monika: Ir kada močiutė numirė,  atėjom jau į laidotuves, tai mes matėm močiutę ir priekaištę. Karste mes matėm gulinčią močiutę su priekaište. Mes matėm, va tiek ir atsiminėm. Ir nosinėlę tą baltą.

Nosinėlės dėjimas mirusiajam – senas, man jau neregėtas paprotys. Etnologė Angelė Vyšniauskaitė rašė, kad nosinėlę dėdavo velioniui dėl to, kad mirusysis turėtų kuom veidą pasišluostyti. 2012 metais Gervėčiuose teko matyti laidotuvių nuotraukų, kuriuose mirusiesiems ant rankų uždėtos nosinėlės. Nosinę čia užklodavo ant rankų viršaus:   

(Laidotuvės Gervėčių apylinkėse: nosinėlė velioniui. Nuotraukos darytos XX a. II pusėje.  Perfotografavo E. Simanavičiūtė, M. Lapeika, G. Balčiūnaitė, D. Vaitkevičienė 2010-2012 metų Gervėčių kompleksinės ekspedicijos metu)

Gi pakaunėje nosinę lenkdavo trikampėliu:

Kazytė. [O kaip  tą nosinėlę, ar  į ranką įdėdavo?] Būtent, į ranką.

Monika. Čia rankos sudėtos, po rankom dar teip patiesia, sulanksto trikampį tokį, kamputį čia permeta. [Po rankom apačioj?] Po rankom, į rankas taip sudeda. Vienu žodžiu, į rankas paduoda tą nosinėlę.

Nosinė buvo įduodama ne tik mirusiems. Gervėčiuose baltą nosinaitę mama įduodavo sūnui, išeinančiam į kariuomenę − kartu su  Agotos duona, druska, linais ir šventu paveikslėliu. Tai rodo, kad nosinė, kadaise siūta iš drobės, buvo suprantama kaip sakralinė sauga. Vestuvinė nosinė irgi turėjo ypatingą galią – sakmės byloja, kad „šliūbinis šnypštukas“ (t.y. drobės skiautelė, prisipildžiusi jaunamartės dvasios, jos kvėpavimo) apsaugo nuo gyvatės įkandimo. Per sužadėtuves jaunieji dovanodavo vienas kitam nosinaites (vėlesniais laikais į jas įvyniodavo dovanojamus žiedus). Kazytės pasakojime būtent dovanota, vestuvinė nosinė atrodė svarbi ir po mirties:

Ankščiau būdavo labai mada ir dovanot nosinaitės. Būdavo, mergaitė draugauja jau su berniuku, tai ji išsiuvinėja, apmezga ir padovanoja jam nosinaitę. Tai čia toks prielankumo ženklas buvo, kad jis patinkantis. Skaito, kad jei jau padovanojo nosinaitę, tai ir gerbia jį, ir myli, ir gali tekėt už jo. Tai jau tą nosinaitę labai saugojo, ir per vestuves kartais dėdavosi į kišenuką švarko. Ir laikydavo, ir jei gerai išlaikydavo, tai jau numirus įdėdavo į rankas. Tokia tradicija. 

Kaip atrodydavo tos nosinaitės?

Seniau tai taikydavo, kad būtų baltos. Ne spalvotos, ne languotos, bet baltos. Nu, dar gali būti pasiuvinėtos. Bet būtų gerai, kad būtų pasiuvinėtos žaliom rūtų šakelėm ar lapeliais − kur pakraščiuky ar kamputy mažytis vainikėlis išsiuvinėtas iš rūtų lapelių ar šakelių. Va, tai tokį turėjo. O dabar tai kaip ir viskas išnyksta, nunyksta papročiai ir visas gyvenimas pasikeičia po biški.

Rūtų siuvinėjimas ant nosinaitės galbūt yra kiek vėlesnis paprotys, tačiau pačios rūtos, kaip žiemą vasarą žaliuojantis augalas (pakeitęs lietuviškus visžalius augalus − bruknes, pataisus, egles, kadagius) simbolizuoja  amžiną gyvybę. Rūtų, eglių ar ąžuolo lapų vainikai buvo ir vestuvių, ir laidotuvių puošmena, reiškianti nemarumą. Kur kas sunkiau paaiškinti, kodėl gi tokia didelė reikšmė vestuvėse ir laidotuvėse teikta nosinėlė. Kazytė man taip aiškino:

Turėdavo ta nosinė tarsi atsisveikinimo reikšmę. Kaip laiškas – tuščias popieriaus lapas būtų, ten minčių daug sudėta, bet nieko negali perskaityt. Į tą nosinėlę, ją pakol apmezga,  tai jau mezgant ten minčių sudėta į jąją, bet perskaityt nieko negali. Tai kaip koks atsisveikinimo laiškas, kaip koks atsiskyrimo simbolis. Užtat kai atsisveikinam [su miruosiuoju], tai įdedam.

Kazytės nosinaitė – jos atsisveikinimo laiškas visiems ją išlydintiems. O galbūt – ir pasisveikinimo laiškas su mama ir močiute, tėte ir močekėle, į kurių rankas irgi buvo įdėtos nosinaitės. O šie keli pamąstymai apie nosinaites tebus mano ir Prigimtinės kultūros seminaro atsisveikinimo su Kazyte laiškas.

***

Paveikslėlyje – audėjos Linos Ausėjienės darbas. Arūno Baltėno fotografija. Skelbiama iš leidinio „Lietuvių tautinis paveldas. Tradiciniai amatai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013.

Nuotraukoje – Kazimiera Rakštienė savo sodyboje 2013 metais. Fotografavo Alvydas Vaitkevičius.