I

Foteliai žiemą būdavo atsukti į ugnį, vasarą į langą. Jei jau atsisėdi į juos, kad turėtum į ką žiūrėti. Žydi dabar slyvos už lango, geltonosios – baltai baltai, mėlynųjų baltumas turi lyg smėlio atspalvio. Žiūri vis pro langą. Pagalvoji, kad valgomojo stalą reiktų persitempti taip, kad matytųsi medžiai valgant, bet taip ir nepersitempi, iki obelų žydėjimo gal spėsi.

Žiūri į slyvas pro langą, nors gerai, žinai, kad galima sėdėti po jomis, ir Radauskas taip mokino. Japonai sėdėtų ypač tada, kai žiedlapiai, vėjui sujudinus šakas, ims suptis ore. Gražūs besileidžiantys, akimirką bebūnantys. Krintantys ant plaukų, rūbų, nuklojantys žemę. Ar būsi tą akimirką po vyšnia? Po slyva? Po obelim? Ar žiūrėsi per stiklą? Ar neturėsi ir tiek laiko?

Turiu du, galiu vieną duot, – sakydavo mano mamukė, kai kas pasiskųsdavo laiko neturįs.

Skaičiau Laimos Lankauskaitės atsiminimus: Degutytė nepaprastai mėgus sodų žydėjimą. Gegužis jai buvęs stebuklų mėnuo su ievų ir vyšnių kvapais, su paukščių trelėm. Būnant žydinčioje pievoje ir skausmas pradingsta, – sakydavo. Veikiausiai patikimas ir paskutinis sakinys.

Žemosios Panemunės piliakalnio šlaituos mušasi iš žemės skirtingiausi daigai, vešlūs, mėsingi, neveltui iš storio kultūrinio sluoksnio. Vienų žiedai jau matomi, kitų dar tik pumpuruos. Upelis vaikų peržengiamas, o šlaitai aukščiausi. Ir vaikščioja keistas švytintis vabalas. Zuikio kopūstus valgom, tik juos taip artimai pažįstam. Vis prisimenu, kaip japonams viskas ant stalo – mažai ką gali atpažinti, paparčių besiriečiančius pumpurus, lelijų burbuolių griežinėlius, jūržoles iš kvapo. „Kaip ožkos grauždavom pumpurus“, – girdžiu pasakoja vaikams jų prosenelės pasakojimą. Paskui tris dienas klausinės, kur tie pumpurai, kuriuos prosenelė būdama maža grauždavo. Liepų pumpurų skonis. Vyšnių sakai, atlupti nuo kamieno. Nužievinto pagaliuko, palaikyto ant skruzdėlyno, rūgštis. Artima pažintis, ne per stiklą. Labiau iš atminties nei iš jutiminės tikrovės.

II

Galvočiau, kad yra tokia kultūros atmaina, būdas ar stilius, kai kultūra susidaro susipažįstant su vieta. Tam tikra, subtili atmaina, nes „natūra“ ir „kultūra“ čia neatskiriamai susipynusios, neatsiskyrusios viena nuo kitos.

Savaime parašiau „susipažįstant“ su aplinka ir sustojau... Nepalieka jausmas, kad susipažinti ne visai tas pats, kas pažinti. Susipažinimas – abipusis. Ir žodynas, žiūriu, patvirtina: pasižinti – darytis artimu, rašo. Jei sėdėčiau po vyšnia, ar ji mane pažintų, jei sėdėčiau ant kranto žiūrėdama į žilvičių ažūrą anapus, ar jie mane matytų. Kažkas keisto, švelniai tariant. Bet kartu negaliu patikėti, kad kai sėdi po vyšnia, ryšys su ja vienpusis. Ateidamas pas vyšnią, aišku, kad vyšniai daraisi kitoks, artimesnis. Žiūrintis ir žiūrimas kažkuo apsimaino.

Kada Degutytė, poetė, rašto žmogus, mieste augus, o dar ir dėl kitų priežasčių nemokinta sodinti, auginti, puoselėti, daigina „petruškytes“ ir „krapiukus“ ant palangių, sodina daržus, žiūri, kaip dygsta, tai prigimtinė kultūra prasideda pati iš savęs, iš žemės. Kvapas ateina į tave, ir keičia nuotaiką. Žemės geriasi į rankas, jei ką sodini.

Skirtingi keliai į kultūrą. Veikiausiai yra ir toks. Prigimtis pirmiausia – tai, kas arti. Tik kad tai, kas arti, lengvai gali likti nematoma. Visuose kraštuose yra artimi dalykai, tokia kūniška lemtis. Jei paryžietės augina ridikėlius savo balkone, jei vidury Berlyno dega laužo ugnis, o baro tualetas, nors ir šildomas, bet lauke žiemą, tada tai, kas mano laikoma pirmine prigimtine kultūra, pasirodo labiau mus vienija nei skiria.

Kartais atrodo, kad esam natūralūs ar net natūralesni. Natūralūs, šio teksto sąvokom, reikštų – kultūringi, užmezgę ryšį su aplinka. Jei kalbėsime apie grybus, tada taip, Europoje esame pažengę labiau. Bet ar tai nėra labiau išimtis? Daugialypės sovietmečio pastangos nuvaryti nuo žemės, neliko be atgarsio. Prisimenu, pavasarinį Kelną, užtvindytą sultingais šparagų daigais (tais, kur močiučių gėlių darželiuos augdavo). Jei eidama gatve ir nematai jų pardavėjų, matai, kad visi juos nešasi, nes jie tą dieną išlindo iš žemės. Nors neaugina kiekvienas savo darže, jų pilnas miestas, ir visi žino, dabar jų laikas, jie ateina. Nėra natūralu šiandien gyventi natūriniam ūky, tradicija turėjo pereiti į kitą lygmenį, ir sovietmečio pertrūkis buvo esminis, nes jį užbaigę, atmetę, linkstame grįžti ten, kur jis nutrūko arba į dar ankstesnius laikus. O tradicija ir vietos kultūra kaip ta senio ir senės pupa būtų augus visus tuo metus.

 

Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės „Mazgeliškio žalumos“, 1987 (fragmentas)