Rašysiu apie tai, kas ir šiaip jau niekam nesakytina, o dar ir patriotiška. Noriu rašyti, nes nekalbami dalykai nyksta, ilgainiui prarasdami savo vietą. Neišvengiamai perrenkam savo patirtis, vienas iškeldami, augindami, kitas nustumdami užmarštin.

Pernai vasario 16-ąją po ilgokos pertraukos nuėjom į vėliavos pakėlimo iškilmesVytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Ir pravirkau. Ne dėl kalbų, ne dėl muzikos poveikio, dėl kylančios vėliavos.

Man išties įdomu kelti klausimą apie šį neintelektualų atsitikimą. Kaip jis susidaro, kokių jam reikia prielaidų, kokios pasyvios ir aktyvios sintezės vyksta patirtyje, kai taip atsitinka – kai susigraudini matydama kylančią vėliavą. Aišku, kad tai atsitinka ne visada, priklauso nuo vietos, laiko, draugijos. Labiau stebina tai, kad tai iš principo dar gali atsitikti.

Nors pats asmeniškumas nėra svarbus, nes ir įdomu būtent todėl, kad tai gali atsitikti ir kitam, visos kontekstinės detalės išlieka neginčijamai reikšmingos. Kalbame ne abstrakčiai, kalbam apie žmogų gyvenantį Lietuvoje, tam tikros praeities, dabarties ir ateities išnaudotų ir neišnaudotų galimybių žemėje. Kartu kalbam apie tam tikros kartos žmogų, augusį sovietmečiu, mokintą kiek daugiau sovietiniu nei Nepriklausomos Lietuvos laiku, nors sutikusį ir nemažai ankstesnės Nepriklausomos Lietuvos žmonių, pradedant seneliais, jų draugais etc.

Negaliu pasakyti, kad vertinčiau viską sutalpinantį Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį Kaune, bet neišvengiamai svarbu, kad pravirkdanti vėliava keliama ne bet kur (vietos pakeisti negalima). Čia ji kilo Nepriklausomoje Lietuvoje prieš karą, kilo pirmaisiais Sąjūdžio metais ir tebekyla dabar. Aišku, kad negalvoji apie visus tavo dabartinėj vietoj stovėjusius, bet pasyviu būdu jie neabejotinai veikia, esi su jais išvien. Akivaizdu, kad pati vėliava turi galią sieti, jungti su savo šalimi ir jos galimybėm. Vienybė yra viena iš vykstančių patirties sintezių.

Keistas dalykas, bet, atrodo, kad jaudina vieningumas, staiga pajustas, prasimušęs. Kažkas mus sieja, nebesame atskiri. Akimoju prisimenu kitas šią mintį palaikančias situacijas. Ar esate pastebėję ką nors bent kiek panašaus?

Susigraudinimas nežymi negalios. Atvirškščiai. Jis veda į Tėvynės jausmo gryninimą ir savivoką. Žadina, valo. Prigimtinės kultūros seminare Viktorija Daujotytė užsiminė apie jausmus, „minkštai išklojančius mūsų sąmonės dugną, tarsi parengiančius ją visam, kas joje įsirašys“. Emocijos yra vertintinos, prižiūrėtinos. Akimirkos graudulys yra kultūriškai palaikytinas ir ugdytinas.  

Kai šiemet per vasario 16-ąją išėjom į eilinę privačių namų, tądien su vėliavom, gatvę, išgirdau keturiolikmečio klausimą retai pasitaikančiu patenkintu balsu: „O kodėl vėliavos iškabinamos ne kasdien? Būtų gerai. Būtų aiškiau.“ Toks pojūtis irgi sudėtingos sintezės rezultatas. Kas suveikia? Nuobrėža į priekį aiški – gerai būtų kasdien. Negaliu pasakyti, kad iš vakaro vykęs ilgokas pokalbis, kaip švęsim, neturėjo poveikio. Intencija kartais ima veikti pati.

Jei jau užsiminiau apie tai, kas vyksta kasdien, tai į Kauno senamiestį geriausia atvykti iš Vilijampolės pusės senuoju tiltu. Pamatysite didelę ir prie architektūrinės visumos priderintą vėliavą. Važiuodama tiltu nepraleidžiu šio vaizdo. Kažkas (kaip ir tas keturiolikmetis) suprato, kad plazdančią vėliavą būtų gerai matyti kasdien. Ir dar, sveikindama su vakar dienos švente pasakysiu, kad šią didžiausią vėliavą praėjusiais metais, merui netyčia pavėlavus, pakėlė visi susirinkinkę vaikai.

O šių metų vasario 16-ąją teko važiuoti nuo Kauno iki Šilutės panemune. Per tuos 200 Lietuvos kilometrų vėliavų buvo stebėtinai mažai. Tačiau nesunku buvo pamatyti tendenciją: arba vėliavų visai mažai, nepamažinant – pavienės, arba prie daugumos namų. Tai, kad nėra vidurinio kiekio, rodytų, kad susidarius pusei, ji labai greitai tampa dauguma. Jausminis užsikrėtimas, ar susivokimas įvyksta akimoju. Tad tiems, kuriems tai rūpi, pakaktų susirūpinti tik puse. Kai ji susidarys, būsim iš esmės visi.

 

Nuotrauka iš http://idomybes.pasmama.tv3.lt/straipsnis/kovo-11-lietuvos-nepriklausomybes-atkurimo-diena-631