Klausimas kaip pajusti Lietuvos piliakalnių galią be mažiausios abejonės yra asmeninis. Ji patiriama šventiniuose sambūriuose ir vienumoje, gali persmelkti kūną kaip daina, sakmė, devynbalsės giesmė, gali kvepėti čiobreliais ir ievomis, kurstyti vaizduotę, reikštis poetinėje kūryboje ir vaizduojamajame mene. Paprastai piliakalniais grožimės atsitraukę nuo jų ir artėdami, sekdami žemės paviršiaus bei medžių bangavimą...

Gimtoji kalba, turėdama neišsenkantį, nuolat plečiamą žodžių lizdų lobyną, yra  kalbinė kūrinija, leidžianti kalbėtojams  gyventi kūrybos veiksme. Tarptautiniai žodžiai, nors labai lengvai įsilieja į gimtąją kalbą, yra vieniši, be lizdų, be šeimų, be giminių. Jie nežadina vaizduotės ne dėl to, kad nežinotume šių žodžių kilmės, tačiau  dėl to, jog jie nekuria vaizdų...