Kartais tai, kas regisi geriausiai žinoma, nėra savaime aišku. Iš lietuviškų švenčių bene daugiausia duomenų turime apie Kalėdas ‒ žiemos saulėgrįžą, po kurios Saulės vežimas keičia kryptį ir ima vėl sukti link mūsų pasaulio, o Kūčių vakare renkamės prie jaukaus šeimos stalo ir valgome ypatingą vakarienę... Kūčių ir Kalėdų šventės aiškinimų daug ir įvairių, ‒ kosmologinių, teologinių, etnografinių. Tačiau Kūčios (Kalėdų išvakarės) iš tiesų yra ne Kalėdos, o senoviniai Stalai ‒ vaišės giminės mirusiesiems. Tokie Stalai kadaise buvo rengiami prieš visas didžiąsias šventes 4‒5 kartus per metus, taip pat ir prieš Kalėdas*. Gi kalėdojimai, kaimynų, giminių ar draugų lankymas ‒ nuo seno įprastas didžiųjų švenčių tęsinys, dėl kurio jos trukdavusios ne mažiau kaip tris keturias dienas. Tačiau kas vyksta nuo prieššvenčio iki pošvenčio?

Tai, kas sunkiai įžiūrima papročių aprašymuose, atsiveria mitiniuose dainų vaizdiniuose, kurie tarsi įvairiaspalviai stikliukai susidėsto į margą dieviško pasaulio vitražą. Vienas iš kalėdinio vitražo paveikslų vaizduoja nuostabų sodą, kuris nokina vaisius tai žemėje, tai danguje, tai mariose. Kviečiu po šį sodą pasivaikščioti.

Kelionės pradžia ‒ obels užkalbėjimas: Sodzinau sodi Obełėlį, Aleliuma rūtela, Obełėłį. Auk, obelėla, kuo aukščiausia... Skleisk šaklelas Ko plačiausia... Laiskie lapelius Ko žaliausius... Krauke žiedelius Ko balčiausius... Nokyk obuołėlius Ko raudoniausius (LLD 20: 132). Obels vidury žiemos nepasodinsi, bet Kalėdų naktį joms skirtas išskirtinis dėmesys: „Kad sodas neštų derlių“, patartina obelis ir kitus vaisinius medžius apeiti, apglėbti, papurtyti, aprišti juos šiaudais, per kuriuos ruošiant Kūčių vakarienę buvo nukošti žirniai ar grūdai, arba tiesiog apšlakstyti tuo nuoviru (Kudirka 1993: 169). Ir galiausiai ‒ obuolys turi puikuotis ant Kūčių stalo. „Griškabūdžio apylinkėje vaikus augianačioms marčiai ir dukrai močiutė liepdavo supjaustyti obuolį į tiek dalių, kad kiek šeimoje yra galvų, ir visiems padalinti po skiltelę, kad visiems būtų vienodai gera, dosni, kad šeima būtų vieninga (Kurdirka 1993: 114). Taip pat ir Žemaitijoje: „Ir ant Kūčių kožnas gaspadorius su savo pačia labai storojas, kad po pusę obuolio suvalgyt, būk tai sako, kad per cielus metus turės gerą pasisekimą savo gaspadorystėje“ (Davainis-Silvestraitis 1973: 279). Obuolio dalijimas kone prilygsta kalėdaičių dalijimui ‒ Suvalkijoje, Jankų apylinkėje „jį, vadinamą Adomo obuoliu, supjaustydavo skiltelėmis ir padėdavo garbingai, greta kalėdaičių“ (Kudirka 1993: 114). Adomas, žinoma, mažai ką bendro turi su Kalėdomis ir nesunku čia įžvelgti liaudišką etiologiją (pvz., panašiu būdu mitologizuojamas ir velykinių margučių dažymas, teigiant, kad kaip Viešpaties šonai buvę sumušti, taip kiaušiniai dažomi visokiomis spalvomis). Tačiau obuolio, Vakarų kultūroje tapusio kone nuodėmės simboliu, dėjimas greta kalėdaičiu, neabejotinai rodo, kad obuoliui lietuviai teikė ypatingą reikšmę.

Kodėl gi vidury žiemos tiek dėmesio skiriama obelims, kurios tuo metu nei žydi, nei vaisių veda? Ir apskritai, kodėl sodai, kurių sodinimas šiaurės kraštuose yra vėlyvas reiškinys, patenka į senovinius papročius? Namų sodai valstiečių kultūroje atsirado tik po Valakų reformos, o skiepytos obelys Lietuvoje dar XVI a. buvo tokios brangios, kad Statute už skiepyto vaismedžio sunaikinimą numatyta piniginė bauda pagal vertę prilygo dvylikai karvių... Kokiu tad būdu ir reikalu dainose atsirado obelys su auksiniais ir sidabriniais obuoliais, kodėl dainuojama: Ei, niekur nėra Tokių sodužėlių Kaip tik mano tėvelio: Perlų lapužėliai, Aukso žiedužėliai, Deimanto obuolėliai... (JSD 438)

Auksas ir sidabras, perlai ir deimantai nukelia ne į prabangias pilis ir dvarus, o į mitinį pasaulį, į dangaus sodus, kuriuos augina Saulė: Saula sodą sadina, darže vietą dabina (SlS 600). Pati Saulė yra aukso obuolys: Auksinis obuoliukas po žemę ritinėja. Saulė. Obelys su obuoliais ‒ tai žemės žvaigždynai: sakoma, jei Kalėdų naktį daug žvaigždžių, tai vasarą bus daug obuolių. Ne mažiau reikšminga yra grūšelė, dainose tampanti pasaulio kūrimo pradmeniu: Vidury laukų Stovi grūšelė, kalėda. Toje grūšelėj Žvekelės dega... Oi, ir nukrito Kibirkštėlė... Oi, ir pasłėjo Marios mėlynos... Ant tų marelių Laivelis plauko... Tame laivelij Krėslalis stovėj... Ant to krėslalio Mergelė sėdėj... (LLD 20: 583). Sekant Mircea Eliade ir kitų mitologų įžvalgomis, galima būtų sakyti, jog tai kasmet sugriaunamo ir iš naujo atkuriamo pasaulio mitas, šventės metu išgyvenamas kaip apeiga.

Vis dėlto šįsyk norisi atkreipti dėmesį į ką kita ‒ į iš kibirkšties išsiliejančias marias, iš ugnies gimstantį vandenį, kuris tampa tarpine erdve, sujungiančia dangų ir žemę, dievų ir žmonių pasaulius. Vario luotelyje su nendrės irklaliu besiirianti mergelė praneša apie „dzyvnus svetelius“ ‒ Šventas Kalėdas arba Poną Dzievulį su aniuolėliais, Paną švenciausią su apoštolėliais, kurie atvažiuoja į svečius, ir kuriuos reikia sutikti ‒ daryti alų, saldų midutį (LLD 20: 584). Iš kibirkšties išsiliejusios marios ‒ tai tarpinė erdvė, kuri sujungia dangų su žeme, ‒ per marias galima plaukti valtele arba statyti tiltą. Todėl Kalėdinėse dainose statomas jievaro tiltas: Oi, atvažiuoja šventos Kalėdos, Vai kalėda da kalėdienė. ‒ Grįskime mergos, jievaro tiltus, Vai kalėda da kalėdienė. ‒ Iš ko mes grįsime jievaro tiltus?.. Iš beržo šakų, amalų lapų... Oi, iškaišysim gražiai sveklyčią... Kuom mes kaišysim tų sveklyčėłį? Berželių šakom, Amalų lapai[s] (LLD 20: 382). Tie atvažiuojantys svečiai (o kartais ir juos sutinkantys) vadinami jievaro žmonėmis: Iš ko mes grįsim Jievaro ciltų?.. Beržų šakų, Amalėlių lapų... O ar perlaisit Ievaro žmones?.. Nors ir perlaisim, Sau vienų paliksim... (LLD 20: 371). ‒ Oi, ko jūs čia stovit, Jievaro žmonės? Jievar jievar, Jievariniai žmonės? ‒ Oi, mes čia nestovim, tiltą budavojam... (LLD 20: 380). Dainininkė Anelė Zeziulevičienė iš Merkinės valsčiaus 1936 m. taip paaiškino ievaro tiltą: „Moterys nori eit grįst tiltą per Nemuną, kad ateitų Kalėdos, ‒ Kalėdos neva iš Nemuno ateinančios“ (LLD 20: 376). Tiltas, grindžiamas per Kalėdas, yra jungtis tarp žmonių ir dievų pasaulių, o juo atvažiuojantieji ar valtimi atplaukiantieji kerta ribą tarp jų. Analogiški latvių ir rytų slavų vaizdiniai rodo, kad tiltu atvažiuoja šventės, eina Dievas, Saulės duktė, Laima, o tiltą stato Dievo sūneliai. Tai dangaus tiltas, kuriuo dievai pasiekia žemę (Laurinkienė 1990: 91).

Tačiau ievaras nėra vien tiltų statybos medis. Archaiškose rugiapjūtės dainuose jis žinomas kaip žydintis augalas, nokinantis uogas, iš kurių daromas gėrimas: Linko ievaras vartuosna, Ievare ievare žaliasai. O jo šakelės languosna... O jo lapeliai scikluosna... O jo viršūnės spielčiuosna O jo vuogełės kūbkuosna (LLD 6: 321). Pasidairę į rytų slavų dainų analogiškus siužetus, matome, kad medis, iš kurio iškrenta kibirkštis, o iš jos išsilieja upė, irgi yra uoginis ‒ rusų dainose tai putinas (Laurinkienė 1990: 66).

Vaisinių ir uoginių medžių sureikšminimas Kalėdų dainose yra neatsitiktinis. Jis byloja apie apeiginį gėrimą, midų ir alų, kurio sudėtine dalimi kadaise buvo uogos ir vaisiai. Uoginius priedus liudija tautosakos duomenys ir paremia priešistorinės analogijos iš Skandinavijos (pvz., Juellingo vietovėje Danijoje 200 m. pr. m. e. datuojamame moters kape rastame gėrimo inde aptikta medaus, miežių, mielių, spanguolių ir bruknių likučių). Lietuvoje XIX a. pabaigoje ‒ XX a. I ketvirtyje per Kalėdas kai kurios šeimos gerdavo vyno, aviečių gėrimo ar šermukšnyno ‒ „kad sodai derėtų" (Kudirka 1993: 103, 167). Vynas istoriškai keitė midų; kad kadaise tai būta medaus gėrimo, liudija paprotys iš Deltuvos (Ukmergės r.) nulieti šiek tiek vyno aukštyn sakant „Ant bičių“ (Kudirka 1993: 167).

Medaus pėdsakas matyti ir vandens, virstančio vynu ar midumi, mite: „Sako seniejai strujai, kad Kūčių naktį 12 adynoje būk visur upės ir ežerai ir visi šaltiniai vandens pasidaro saldūs kaipo medus, ale tiktai per vieną minutę, nu, teip nekuris daboja tą minutę ir nori datirti, kaip tas vanduo gali apsalti, ir teip bedabojant, kartais labai savo rankas ir kojas nušala“ (Davainis-Silvestraitis 1973: 280); „Kūčių vidunaktį pasidarąs saldus vanduo (vynu virstąs). Bet tai trunka vos 1 sekundę“; „Žmogus, atsigėręs Kūčių naktį saldaus vandens, viską sužino, net žmonių kalbą supranta“ (Balys 1993: 23).

Kalėdinėje dainoje apie elnią devyniaragį vandens ir apeiginio gėrimo („vyno“) motyvai susijungia: elnias atbėga prie upės atsigerti (Ateina alnys In upį gertie, kalėda LLD 20: 580), o ant jo ragų kalveliai kala aukselio taurę: Ir jis atłėkis vandeny žiūro... Vandeny žiūro Ir ragus skaito... An ragelių ‒ Nauja seklyčia... [O ton sveklyčion žvakelės dega]... Toj seklyčioj ‒ kavoliai kala... Tai jie nukalė Aukso žiedelį... Aukso kūbkelį... Aukso žiedelis Bus vinčiavoniom... Aukso kūbkelis Bus privitoniom [arba: Vyneliui gerti] (LLD 20: 578‒579). Ar tai reiškia, kad vanduo, upėje arba šaltinyje virstąs saldžiu ir yra tas stebuklingas gėrimas, kuriam kalama auksinė taurė? O gal vanduo, pasemtas stebuklinga taure, nukalta iš ugninių kibirkščių, tampa dievišku gėrimu, kuris išlaiko mitines obuolių ir uogų reikšmes?

Dar Jonas Basanavičius rašė, kad lietuvių mitologijoje, kaip ir Antikoje, obuoliai simbolizuoja meilę, grožį bei sveikatą. Algirdas Julius Greimas prie to pridūrė, kad obuoliai sietini su indoeuropiečių moteriškomis dievybėmis, globojančiomis meilės ir grožio sritį ‒ Afrodite, Frėja ir kt. Tačiau neužmirškime ir amžinosios jaunystės mito. Štai skandinavų mitologijoje dievai yra amžinai jauni tik todėl, kad Asgardo sode išaugino stebuklingus auksinius obuolius. Kai dievai ima senti, jie atsikada obuolio ir išsyk tampa jauni. Aukso obuolių mito atskalą regime lietuvių ir latvių siužete apie tragediją, įvykusią dangaus sode Dievo sūnelių žirgams nulaužus obels šaką ir nukrėstus obuolius: Gauži raud Saulīte Ābeļu dārzā, Ābelei nokrita Zelt’ ābolītis („Graudžiai verkia Saulytė Obelų sode, Nuo obels nukrito Auksinis obuolėlis“ Ld 23791); Atjāj pieci Dieva dēli Nosvīdušus kumeliņus; Es nabaga bārenite, Pieliek mani par ganiņu. Tà sacija, pielikdami: Neaplauzi zelta zarus! („Atjojo penki Dievo sūnūs Su sukaitusiais žirgeliais; Mane, vargšę našlaitėlę Palieka paganyti. Palikdami prisakė: Aukso šakų nenulaužki!“ LD 5037); Ir atvedžiau juodbėrėlį, Ir inlaidžiau žalian sodan. Inlaisdamas ažusakiau, Kad nenulaužt aukso šakos, Nenukrėstų obuolėlio. Ir palaužė šakytėlę, Ir nukrėtė obuołėlį... Dievas davė skarytėlę Apsišluostyt ašarėlėm. Apsišluosčius pakabinti Žalio beržo viršūnėlėj. Tas berželis linguonėlis Trejus metus nežaliavo. Ant ketvirtų sužaliavo Sidabriniais lapužėliais (LLD 14: 322).

Kalėdų dainose ir papročiuose išlaikytas dėmesys obelims ir kitiems vaismedžiams bei „saldžiam vandeniui“ atskleidžia esminį Kalėdų šventės turinį ‒ jaunystės, gyvybės, atgimimo. Vardan stebuklingųjų obuolių ar saldžiojo gėrimo grindžiamas tiltas, kuriuo su dovanomis iš dangaus nusileidžia ar mariomis luoteliu atplaukia dievai. Bet gyvybės turinys gali prasimušti ir kaip požeminis šaltinis, kuriame atsispindi dangiško elnio ragai su kalama auksine taure. Tam, kad Kalėdų naktis pasauliui leistų vėl atgimti iš naujo...

 

Pastaba

* Apie Kūčias, kaip vieną iš mirusiesiems skirtų metinių švenčių, teko rašyti anksčiau, žr.: Vaitkevičienė, Daiva. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios // Šiaurės Atėnai, 2007, gruodžio 22, p. 10. http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131122056/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=874&kas=straipsnis&st_id=15650

Litaratūra

Balys, Jonas, 1993. Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai (antras papildytas leidimas). Vilnius: Mintis 1993

JSD ‒ Lietuviškos svotbinės dainos. Užrašytos Antanos Juškos ir išleistos Jono Juškos, t. 1‒2. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.

Davainis-Silvestraitis, Mečislovas, 1973. Pasakos. Sakmės. Oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Parengė Bronislava Kerbelytė ir Klimas Viščinis. Vilnius: Vaga.

Kudirka, Juozas, 1993. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius: Vaga.

Laurinkienė, Nijolė, 1990. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. Vilnius: Vaga.

LD – K. Barons, H. Visendorfs. Latvju Dainas, s.1. Jelgavā, 1894; s. 2 – 6, Pēterburgā, 1903 – 1915. http://www.dainuskapis.lv/

Ld ‒ Latvju dainas. Pamatdziesmas doc. L. Bērziņa sakopojumā, s. 1 – 6. Rīgā, 1928 – 1932.

LLD – Lietuvių liaudies dainynas, t. 6: Darbo dainos, kn. 1. Rugiapjūtės, avižapjūtės ir grikių rovimo dainos, 1989; t. 14: Šeimos dainos, kn. 3., 1998; t. 20: Kalendorinių apeigų dainos, kn. 1, 2007.

SlS – Sutartinės: daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, t. 1 – 3. Sudarė ir paruošė Z. Slaviūnas. V., 1958 – 1959.

Fotonuotraukos Vykinto Vaitkevičiaus  ir Daivos Vaitkevičienės