Prigimtinės kultūros sąvoka [...] naikina priešpriešą tarp praeities ir dabarties, tarp paveldo ir šiuolaikinės kultūros. Veikdama ne tik išorinėmis, bet ir vidinėmis formomis, – mąstymo, jutimo, suvokimo, tikėjimo struktūromis, prigimtinė kultūra iš gilumos generuoja kultūrinę raišką, besiskleidžiančią įvairiausiomis, tradicinėmis ir šiuolaikiškomis formomis.

http://prigimtine.lt/lt/

 

Be šių bendrųjų sakinių, dėl kurių visi sutariame, nesame labiau tematizavę prigimtinės ir profesionaliosios kultūros sąsajos. Kiek ir kaip galima kalbėti apie prigimtinę kultūrą kalbant apie šiuolaikinę profesionalią dailę, literatūrą, architektūrą? Kokiais keliais tektų eiti, norint įkūnyti bendrą nuojautą, kad prigimtinės ir profesionalios kultūros sąsaja ne tik galima, bet ir reikšminga. Įtvirtindami šią sąsają, aiškiau matytume, kad prigimtinė kultūra yra ne atskiro laiko ir erdvės apibrėžta kultūra, bet bendras dėmuo, kiaurai peraugantis visumą.

Pirmajame Rumšiškių seminare pasigirdusi šių skirtingomis plotmėmis laikomų reiškinių sąsaja kai kuriems klausytojams įstrigo ilgam – Marijos Mažeikienės iš Gervėčių pasakojimas apie pievas buvo susietas su Česlovo Milošo eilėraščiu „Lanka“. Susietas labai paprastai: abu kalba apie tą patį dalyką – lanką. Lanka jiems abiems prigimtinė. Ne tarpeklis, ne viršukalnė, ne išdžiūvusios upės vaga, bet lanka. Mažeikienę ir Milošą susieja pats pasaulis, jis yra prigimtinis. Susidarom iš mus supančių dalykų, jų dalį mūsų tapatybėj sunku pervertinti. Tai gi šiuo atveju prigimtinė kultūra profesionaliojoje pasirodo palyginti paprastai – per tam tikrus sąmoningai ir nesąmoningai į ją ateinančius daiktus.

Devynis vykusius seminarus Viktorija Daujotytė pratino auditoriją prie minties, kad kalbėti apie prigimtinę kultūrą iš profesionalios literatūros yra patikima. Prigimtinė kultūra žinoma ne tik kaimo žmonėms, lauko tyrimų pateikėjams, bet ir rašytojams. Etnologinių tyrimų žmonėms tai buvo perversmas, nors ir lig šiol nepasirodęs ryškesniais jų darbais.

Kalbant apie prigimtinės ir profesionalios kultūros santykį svarbi Daujotytės knyga „Boružė, ropojanti plentu“, neabejotinai brendusi tarp Rumšiškių ir Užutrakio seminarų. Tai dvilypės užduoties knyga: skirta ir Marcelijui Martinaičiui, jo kūrybai, ir prigimtinei kultūrai, jos rodymosi bei veikimo būdams. Tai jau nebe užuomina, bet daugialypis bandymas rasti prigimtinės ir profesionalios kultūros sąryšius. Knyga atskleidžia skirtingus pačios prigimtinės kultūros aspektus. Ties jais nesustosiu. Kalbama ir apie prigimtinę kultūrą kaip buvusią, pasirodančią literatūroje iš atminties. Ties tuo irgi nestosiu. Man svarbu įvardinti vieną metodologinę prieigą ir jos prielaidas.

Atlikdama prigimtinės kultūros kasinėjimus, Daujotytė neužbrėžia įprastai aiškios ribos tarp tekstų veikėjų ir autorių. Dar gi priešingai, ji atsargiai stebi jų bendrumą. Taip pat ne viename skyriuje Martinaitis matomas išvien su kitais pirmiausia savo krašto ir savo kartos rašytojais bei kultūros žmonėmis (Juozu Apučiu, Romualdu Granausku, Juozu Mickevičiumi etc). Rašytojai tarpusavy, o taip pat ir su savo veikėjais suprantami kaip turintys kažką esmingai bendro. Ir šitas jų giluminis bendrumas, regis, ir yra jų tekstuose veikianti prigimtinė kultūra.

Taip skaitant literatūrą judama priešinga nei literatūrologijai įprasta kryptimi. Ne ryškinamas individualumas, bet ieškoma bendrumo – „kaip eina, kaip kalbasi susitikę, kaip laiko rankas, kaip pakelia galvą, kaip sėdasi“. Bendrumo, kuris, paradoksalu, gali pasirodyti tik individualume. Tai – neindividualisniai vieno asmens, jo kūrybos tyrimai, atveriantys jos vietinį intersubjektyvumą.

Prigimtinė kultūra atpažįstama iš to, kas bendra, ikireflektyvu, įaugę į kūną. Iš dalies prigimtinė kultūra pasirodo kaip koks kūniškumo modusas, o pačiose prigimtinės kultūros studijose aiškėja vienijimo linkmė.

Bendrumas išryškėja kaip lig šiol bent mano pakankamai nevertintas prigimtinės kultūros bruožas. Visuomenės susisluoksniavimą, susiskaidymą individuali sąmonė, matyt, pastebi lengviau nei ją siejantį bendrumą. Kad ir koks globalus, persimaišęs šiandienos pasaulis, pasibaigus „Scanoramai“, vėl aiškiai matau, kaip skiriu austrišką, britišką, prancūzišką gyvenimą, ką jau bekalbėti apie Izraelį. Nepaisant režisierių individualumo, skirtingų kraštų kinas nesupainiojamas jame pasirodančiomis žmonių laikysenom, santykiais, kasdieniškom reakcijom. Galutinai suvokiau, kad ši giluminė plotmė – kaip eina, kaip atsako, kaip atsisuka, gali būti labai įdomi. Supratau ir kitą nustebinusį dalyką: sunkiausiai iš visų minėtų tautų apibūdinčiau lietuvišką kiną, kaip jame atsisukama į mirštantį, kas pasakoma, kai tave palieka, galų gale, kaip geriama kava. Atskleisti paprastiesiems dalykams išties reikia nemenkos patirties ir talento, tad gal jie ne tokie ir paprasti.

Išbandydama bendrumo prieigą, Daujotytė ieško būdų, leidžiančių suprasti prigimtinės ir profesionalios kultūros ryšius. Kažkada ryškiai esu pajutusi Arūno Sverdiolo klausimą – kaip eitume be kelių, kaip žmonės keliavo, kai kelių, o juolab ženklų nebuvo? Kiek kartų reikia praeiti taku, kad atsirastų kelias ir net kelio ženklai?

 

Paveikslėlyje Kazimieros Zimblytės „Palangė“.