Ar vėlės spėja grįžti? II

Nepatogu rašyti apie laidotuves, trikdyti, viena vertus, dalykišką ir skubantį, kita vertus, nenuginčijamai patogų ir jaukų mūsų gyvenimą. Ir ankstesnis tinklaraščio rašinys apie laidotuves buvo nepatogus, bet aiškiai parodęs, kad gyvename laidojimo papročių tarpulaikiu, arba laiku, kaip niekad atviru interpretacijai. Bet į ką atsispirti interpretuojant? Pirmiausia, pagalvojau, permąstytina tai, ką iš ankstesnio laiko žinau, ką spėjau patirti, kai dar ne tik nebuvom girdėję apie urnas, bet ir šarvonės nebuvo pasitraukusios iš namų.

Prisimenu vos kelias laidotuves. Į vienintelės mano pažintos prosenelės laidotuves nesivežė. „Dar per maža“, – sakė. Per senelio laidotuves, vykusias vidury žiemos kaime, sirgau, tai irgi nesivežė. Tikriausiai buvau arti dešimties patekusi į budynes tolimesnės giminaitės. Kaip dabar prisimenu kambarį, į kurį įeinu, ir šalia atsiklaupiančius, persižegnojančius žmones. (Kambarys nebebuvo tas pats namų kambarys, dėl jame buvusios mirusiosios jis buvo kažkuo panašus į bažnyčią.) Prisimenu tvyrojusį tankų orą, kitokius nei kasdien žmones, susėdusius ant suolų, jie nebuvo įsitempę, bet lyg aukštesni nei kasdien.

Senelis mažą išmokino Amžiną atilsį, kad važiuodama pro kapines visada galėčiau jį sukalbėti. Jo mama mirė, kai jam buvo vos septyniolika, ir poteris jam buvo iš esmės su šiuo įvykiu susijęs, gal nuo tada jis pats jį ėmė kalbėti. Senėlė, kilusi iš to paties kaimo, man pasakodavo, kaip per mamos šermenis jis, toks rimtas gimnazistas, karpė vis vaško žvakių knatus, kad nesmilktų.

Prisimenu senelio šarvonę gerajame kambaryje savo paties statytame miesto name. Viskas buvo ir skaudu, ir svetima, ir teatrališka. Ir laukiau, kad baigtųsi visas šis renginys ir kad vėl gyventume kaip seniau. Prisimenu kažkodėl, kad visi buvo vaišiname gretimame kambaryje, ir dar prisimenu, kaip atvyko seserys iš kaimo, kaip iš širdies raudojo, šaukė vardu, einančiu kažkur toliau nei šarvonės kambarys. Nėjo naktį miegoti, sėdėjo visą laiką. „Vieno nepaliksim.“ O aš karpiau žvakes, nes, kaip šiandien matau, tai buvo vienintelis susijęs man žinomas pasakojimas. Ir iš antrųjų savųjų laidotuvių prisimenu nedaug. Buvau jau užaugusi, bet man nieko nereikėjo daryti, nes buvo vyresnių. Paklusau jų tvarkai, bet iš kažkur žinojau ir šiandien svarbiais atrodančius du dalykus – pabučiuoti kojas, kad būtų lengvas tolesnis ryšys, ir atsiklaupti leidžiant karstą.

Pirmą kartą pajutau, kas gali būti laidotuvės Aukštaitijos vienkiemy, beveik netyčia užklydusi į ilgamečių savo senelių kaimynės budynes. Mes atėjome gal apie šeštą vakaro, atsisėdom prie velionės, netrukus atėjo giedotojai ir giedojo, giedojo, giedojo sena kaimo tradicija, tokiais aiškiais, tvirtais balsais. Žmonės išeidavo į kiemą, vėl grįždavo, išeidavo, o jie giedojo giedojo giedojo. Apie mirtį, apie sielą, apie gyvenimą. Baigė, kai birželio vakarą, prieš pat Jonines, pradėjo temti, ir tada visi susėdo prie stalo su karštais. Durys į kambarį, kuriam ką tik giedojo buvo atviros. Pakliuvau į kažkokią man lig tol nematytą situaciją be jokio teatrališkumo. Visiems aplink mane viskas buvo žinoma. Visi elgėsi ir kalbėjo laisvai, natūraliai, ir kartu visi buvo paliesti mirties ir gyvenimo. Ir tas ilgas giedojimas čia atliko ne mažiausią vaidmenį.  

Dzūkijoj, Salų kaime, kiekvienas prisiminė, kaip seniau per budynes giedodavo. Kaip jauni giedotojai su vyresniais keisdavo taip, kad giedojimas dieną naktį nenutrūktų ir einamieji darbai būtų nudirbti. Toks nepertraukiamas giedojimas neabejotinai atveda į tam tikrą dvasios įtampą, atvirumą tam, kas atsitinka, savo gyvenimo, visų užsiėmimų ir vertinimų momentinį perkainojimą. Užklausia tavo gyvenimą, stabdo jį. Negali to nepastebėti.

Kad ir kokiose būčiau buvus laidotuvėse, visada išeidavai su mintimi „reikėjo būti“. Būti prie to, kuris mirė, ir su tais, kuriems mirė mama, tėtis... Nereikia apsimesti, kad nieko nebuvo atsitikę. Kad tavo bičiulis tiesiog buvo kelioms dienoms iškritęs iš rutinos. Tai yra sunkiai pakeičiamos bendrystės laikas.

Formų veikiausiai neįmanoma sugrąžinti, bet gal yra bendresnis formas kildinęs turinys.

Paveikslėliai

1. M. K. Čiurlionis. Tyla. 1907, Druskininkai.
2. M. K. Čiurlionis. Iš ciklo Laidotuvių simfonija, IV. 1903.