Kultūros savaimingumas, ekologiškumas arba pasyvumas

Seminaruose jau kelis kartus buvo kilusi mintis – prigimtinė kultūra yra savaiminga. Kaip ir sutariame, kad tai vienas esminių tos kultūros bruožų, tiksliau ne bruožų, o gyvavimo principų. Ekologiškumas kažkur visai šalia savaimingumo, jei ekologiškumą suprasime ne kaip ypatingų prekių ypatingą gamybą, bet pirmiausia kaip mažesnę gamybą ir kur kas didesnį „nieko nedarymą“. Ir vis tik kas tas mįslingas savaimingumas, apie kurį vis dar nebandėme nieko nuosekliau pasakyti?

Seniai stebiu vieną keistą dalyką – kaip sodyba tvarkosi pati. Kaip joje įsisėja augalai, kaip jie keliasi iš vienos vietos į kitą ir net kaip apsigyvena gyvūnai. Pojūtis, kad ji tvarkosi pati ir kad mums belieka žiūrėti, keistokas.

Bet yra ir dar keistesnis dalykas, kuris, matyt, yra visiškas atsitiktinumas (arba dovana) - ji tvarkosi ir pagal mano slaptus norus. Ilgai nepažinojau putino. Po to, kurį laiką pažinojau tik jo uogas, - pirkdavau jas turguje ir prie Birštono požeminės perėjos (prisiminiau, kaip Grėtė susitikus mieste kažkokius užsieniečius įtikinamiausiai aiškino jiems, kad jei nori pajusti rudenio Lietuvą turėtų nusipirkti čia pat parduodamų putino uogų ir pasidaryti jų gėrimo). Taigi nepažinojau putino, bet jau žinojau apie jį ir labai norėjau susipažinti. Vienais metais kieme išaugo krūmelis, kaip paaiškėjo – putinas, o po kelių metų pastebėjau dar vieną. Savo sode niekada neturėjom senovinių saldinių obuolių, o man jie nuo mažens patiko. Tai jau iš viso neįtikėtina, bet pas mus už svirno išaugo obelis. Ir artimiausiam pušyne pačios išauga obelys. Kažkada apie namus buvo sodas, bet iššalo visas daugiau kaip prieš pusšimtį metų. Negaliu patikėti, bet ant tos už svirno išaugusios obels noko saldiniai obuoliai. Atsitinka gyvenime pasakų. Berašydama dar prisiminiau, kaip visa pieva pražydo aukštom rausvažiedėm dedešvom. Ir tai atsitiko Jurgiui gimus. Visi grožėjosi, kasėsi, vežėsi į miestus. Jų buvo tiek, kad neiškasi, bet dedešvų pievos daugiau nebuvo. Praėjo daugiau kaip dešimtmetis. Tvenkiny įsiveisė šapalai. Plaukioja būriu devyni – žiūriu į juos, kai saulės spinduliai persmelkia vandens tamsą iki dugno, ir jaučiuosi imperatoriaus soduose. Tvarte apsigyveno žaltys (tiesa, tai jau be mano noro, man jie vis tiek nejaukūs).

Kad miško supama sodybos erdvė neišnyktų, šienauji. Bet tiek, kad išaugusio putino daigo nenukirstum. Taip pat nelauki, kol išaugs svogūnas ar bulvė. Ir vis tik kai kas tvarkosi savaime. Ir tai man būtų pirma atrama dedukciškai mąstant apie prigimtinės kultūros savaimingumą.

Nepaneigiama tai, kad jis mums išties panašus į pasaką. Mažų mažiausiai įtartinas. Ar mieste galimas toks kultūrinis savaimingumas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik apleisto kaimo dalykas. O miestas visas yra iš principo tvarkomas ar tvarkytinas. Bet iš karto prisimenu takus. Vieni nutiesia takus ir laukia, kol žmonės pradės jais vaikščioti, kiti palaukia, kol žmonės pramins takus, ir tada juos išgrindžia. Anot vieno architektūros teoretiko, architektūra pradedama kurti tik tada, kai jau baigiama statyti ir apgyvendinama.

Kultūros savaimingumas labiau susijęs su įsižiūrėjimu nei su veikimu. Arba su veikimu kaip įsižiūrėjimu. Nėra abejonės, kad žmonės siekė išdirbti žemės lopinėlį, apgalėti „laukinę“ gamtą. Bet jų priemonės buvo tokios neintensyvios, kad jie neišvengiamai matydavo ir leisdavo kitam daugiau. Galvodama, kad čia, matyt, svarbiausia pagauti santykį tarp veikimo ir neveikimo, tarp kitokio kitų veikimo ir savo veikimo, prisiminiau taikomąją japonų filosofiją apie pasyvų veikimą slaugos, gydymo ir švietimo sistemose. Jie nė kiek neabejoja, kad slaugytojas, gydytojas, mokytojas reikalingas ir kad jis išties dirba, tačiau gerai dirba tada, kai, anot jų, dirba pasyviai.