Jau kuris laikas mokausi mąstyti ir kalbėti lietuviškai. O tai ne taip lengva, nes tenka grįžti prie gimtosios kalbos pradmenų. Ypač sunku lietuviškai kalbėti ir rašyti akademinėje aplinkoje, susiduriant su daugelį šimtmečių sluoksnis po sluoksnio klotu tarptautiniu mokslo žodynu. Tuomet galvoje, lyg kokiame bandymų kambaryje, iš lėto kaip saldainius iš popierėlių lukštenu lotyniškus, graikiškus, angliškus ar kitokius žodžius, įdėmiai apžiūrinėdama jų reikšmes, pavyzdžiui: paradoksalus ‒ kažkas tokio stulbinančio, jog nebeįtikėtina (para ir doxos), komunikacija ‒ tai, kas vyksta tarp bendruomenės (komunos) narių... Dar įdomiau  yra ieškoti šiems žodžiams lietuviškų atitikmenų ir apmąstyti jų reikšmes. Štai žodis aktualus ‒ ar tai yra dalykas, kuris mus veikia, ar mes patys turime veikti atsakydami į iškilusį svarbų poreikį? Aktuali problema ‒ ar tai užduotis, kurią turime veikiai (greitai), veikliai ir veiksniai spręsti, nes kitaip būsime patys paveikti? O gal aktualią problemą galime suprasti tiesiog kaip opų klausimą, susijusį ne su veikimu, o su jautrumu? Gal lietuviškai mąstant svarbu jautriai atliepti, o ne skubriai veikti?

Stebėtina, bet nuo gimtosios kalbos pradėjau tolti per lietuvių literatūros pamokas mokykloje ‒ pradėjusi skaityti poeziją, noveles, pjeses, romanus, nagrinėti arba analizuoti ir interpretuoti lietuviškai parašytų kūrinių lyrinius herojus, stilius, epochas,  tam pasitelkdama komparatyvistinį, struktūrinį ar kitokį metodą. Tai tikrai lavino mąstymą, kitaip tariant, logiką. Tačiau ar atvėrė vaizduotę?

Kodėl bandau keisti savo „natūralia“ tapusia, tarptautiniais žodžiais grįstą kalbą ir sykiu mąstymą? Atsakymas paprastas: noriu suprasti ryšius ‒ ne tik tarp žodžių, bet ir mąstomų reiškinių, žmonių, jausmų. Kitaip tariant, suvokti pasaulio visumą per jos dalis ‒ žodžius, kurie, nepaisant to, jog įvardija atskirybes, yra vieni su kitais sukabinti ir per šias sąsajas sukuria visumos vaizdą. Kalboje pasaulio dėmenys susijungia ir tampa vientisa, bet sykiu įvairiaspalve ir turininga visata. Kai mąstome lietuviškai, jaučiame  žodžių sąskambių ir reikšmių sekas ‒ štai, pavyzdžiui, žodis įteisinimas man siejasi su teise, teisininku, teisėju ir tiesa bei taisymu, o žodis legitimacija ‒ gal tik su lego kaladėlėmis. Reiškinys turi ryšį su raiška ir reikšme, o fenomenas lietuviško žodyno garsų grandinėje rikiuojasi greta feno...

Įpratus kalbėti svetimžodžiais, sunku juos keisti lietuviškais, nes tarptautiniai žodžiai yra daugiareikšmiai, plačiai aprėpiantys, ‒ tai tarsi didelės talpos indai. Vieną tarptautinį žodį vartojame daugeliui dalykų įvardinti, o verčiant jį į gimtąją kalbą tenka parinkti siauresnius, tiksliau reikšmę nusakančius žodžius. Tačiau ar nėra džiaugsminga surasti tikslų apibūdinimą savo minčiai? Gal vieną sykį aktualus klausimas bus opus, kitąsyk ‒ skubus ar jaudinantis...

Tačiau nereikia suklysti manant, kad kalbos turtingumas yra žodyno gausa. Taip pat nėra teisinga ieškoti kalbos vertės jos žodžių skaičiuje, linksnių buvime, melodingume ar kitose raiškos galimybėse.  Gimtosios kalbos vertė ‒ savita jos kūrybinė galia, kylanti iš tankaus sąskambių bei reikšmių tinklo, kuris atspindi  žmogiškąjį pasaulėvaizdį, dėl kalbos vaizdų savitumo tampantį išskirtiniu...

Tarptautiniai žodžiai, nors labai lengvai įsilieja į gimtąją kalbą, yra vieniši, be lizdų, be šeimų, be giminių. Jie nežadina vaizduotės ne dėl to, kad nežinotume šių žodžių kilmės (daugelis lotyniškos kilmės žodžių šaknų išsilavinusiam žmogui yra akivaizdžios), tačiau  dėl visai kitos priežasties: jų nesuvokiame kaip vaizdingų. Pradinei, etimologinei reikšmei išblukus, o darybinių vedinių nesukūrus, tarptautiniai žodžiai tampa tarsi skaitmeniniais kodais, kurie turi tikslią reikšmę, tačiau nesužadina pojūčių. Moksline kalba sakytume: tai žodžiai, neturintys „figūratyvinės reikšmės“. Kitaip sakant, šie žodžiai nekuria vaizdo, nekelia jausmų ir neatveria vaizduotės. Juos suprantame, tačiau nematome, neužuodžiame, nejaučiame  kūnu. Palyginkime, pavyzdžiui, žodžius natos ir gaidos (≈giedoti, giesmė, gaidys...); ceremonija ir apeiga (≈eiti aplinkui, eiga, eigastis...); produktas ir gaminys (≈gaminti, gimdyti, gimti...). Gimtoji kalba, turėdama neišsenkantį, nuolat kuriamą žodžių lizdų lobyną, yra  milžiniškas kūrinys, gal net kalbinė kūrinija, leidžianti kalbėtojams tolydžio patiems gyventi kūrybos veiksme. Kalbėdami gimtąja kalba noromis nenoromis tampame poetais, nes garsinė ir reikšminė žaismė, išreiškianti ryšius tarp skirtingų pasaulio dalių, ir yra poezija. Arba, lietuviškai kalbant, ‒ daina (nes kalba yra ne tik „kodas“, bet ir žaidimas balsu bei garsais).

Pabrėžtina, kad daugelis senovės lietuvių dievų vardų turi aiškią ir lengvai atpažįstamą įvardijimo priežastį: Žemyna ‒ žemės deivė, Gabija ‒ apgobtos ugnies deivė, Aušrinė ‒ deivė, žvaigždės pavidalu pasirodanti prieš pat aušrą, Deiviai Pagirniai ‒ šventajame namo kampe po girnomis gyvenantys dievai, pasirodantys žalčių pavidalu, Bubilas ‒ bičių trano išvaizdos dievas, storu bamb(a)lio kūnu išreiškiantis gyvenimo saldumą ir linksmumą, ir t.t. Tik nedaug lietuvių dievų turi išblėsusią, praeities miglose skendinčią reikšmę, kaip, pvz., Mėnuo yra kilęs iš indoeuropiečių *meh- „matuoti“ (mėnulis tampa mėnesio matu); Perkūno vardo kilmė sietina su indoeuropietišku ąžuolo pavadinimu, bet ir jis žmonėse dažniau vadintas Dunduliu, Trinkučiu bei kitais garsinį dievo veikimą išreiškiančiais žodžiais.

Tad dievai, kaip ir visi pasaulio reiškiniai bei būtybės, buvo suvokiami vaizdžiai ir įvardijami atsižvelgiant į jų savybes, veiklą ar buveines. Nepasikliaujant senoviniu, bet nesuprantamu skambesiu, ateinančiu iš proistorės ir indoeuropiečių bendrystės laikų, dievai pervardyti suprantamais žodžiais taip užmezgant su jais gyvą santykį ir įrašant į kalbinio pasaulėvaidžio visumą. 

Jeigu netgi dievai gali būti atkuriami per kalbą, kodėl stabdome kalbos kūrybą šiandien? Kodėl liaujamės kurti naujus žodžius, o lietuviškuosius pakeičiame svetimžodžiais  ‒  gintaro lašuose sustingusiais  vabzdžiais, negalinčiais pleventi vaizduotės sparnais?  

--------------

Nuotraukoje - kelias iš Diktariškių į Šiaulėnus. 2013, foto D. Vaitkevičienė