Nepalieka mintis, kad prigimtinė kultūra yra ne tik paveldima, perimama, bet ir susidaranti, atsirandanti kartu su kiekvienu gimstančiu. Kad tai labiausiai gamtinė kultūros plotmė. Tačiau jokiu būdu ne bereikšmė ir nevienareikšmė. Gamta yra jautri.

Yra kažkokia, gal ir siaura, bet galimybė suvokti prigimtinę kultūrą žiūrint į vaikų užsiėmimus. Kad ir visiems žinomas vaikų noras turėti šunį. Ir čia ne turėjimo klausimas. Taip suvokdami dažnu atveju iškreipiame vaikų norą – jie nori gyventi su šunimi ar kate. Nori tilpti į šuns būdą arba pasiimti jį į savo kampelį.

„Ar Jaras lenda į šuns būdą?“, - kažkada paklausė manęs profesorė. „Tai ir yra prigimtinė kultūra.“, - pratęsė. Gal dėl to, kad nesuprantu iki galo šitos frazės, negaliu pamiršti. Žiūriu į savo vaikus, vaikščiojančius paskui cypsintį žolėj viščiuką, nešančius ir nešančius traškius šuniui. Mažiausią nuramina tik šuo už lango, jei pavyks jį pamatyti.

Joks žaislas negali lygintis, iš principo kita kategorija. Galima pagalvoti paprastai: gyvūnai juda ir tuo masina. Iš esmės į tą patį galima pasižiūrėti ir ne taip paprastai – gyvas traukia, savo kūno šiluma, savo gyvenimu – skraidymu, lesiojimu, žvilgsniu.

Mūsų kaimynystėj tarp vaikų yra vištų, žąsis, akvariumas su šapaliukais, karosais ir vijūnais, kurapkų, kanarėlių, šuo, kažkada buvo ir katė ir prijaukinta varna (kaip pas monsinjorą Jalinską mano vaikystėj Pajevony). Taip pat kaimynystėje yra suręsta rąstinė troba ir dar žaginių tvora vidury miesto. Troba ir žąsys neprieštarauja vieni kitiems. Ir vis tik, kaip jums atrodytų, kur prigimtinės kultūros daugiau?

Gyviems būti tarp gyvų. Laikymasis labai arti gyvosios gamtos yra ne tik šių ir anų dienų vaikų bruožas. Noras gandrų sodyboj, varnėnų sode, kregždžių pakraigėse pažįstamas visiems senųjų sodybų gyventojams. Devyniasdešimtmetis kaimynas, nors apsitvėręs savo darželį vidury Šimonių girios, kai danielius (naujoji rūšis) šoka per tvorą, ramiai sako: gi ir jis nori, užteks visiems.