Po keturių veiklos metų, Prigimtinės kultūros seminaro rengėjai ir Prigimtinės kultūros institutas atveria interneto svetainę ir ‒ savąjį tinklaraštį, kuriame galėsime dalintis naujienomis ištisus metus! 

Ta proga įdomu dirstelėti į tai, ką per tuos metus kaip bitės  į korį sunešėme nuo pirmojo „bičių spiečiaus“, susimetusio Rumšiškėse 2011 metų vasarą.

Nuo 2011 iki 2015 metų surengti 8 Prigimtinės kultūros seminarai, kurių metu perskaityta daugiau kaip 50 pranešimų. Jų temomis paskelbta 19 mokslinių straipsnių,  8 diskusijos, o Prigimtinės kultūros instituto svetainėje galima peržiūrėti net 38 pranešimų ir diskusijų video įrašus!

Tačiau svarbiausia ‒ ne skaičiai. Keturi veiklos metai kaip lopšyje kūdikį išsupo pačią prigimtinės kultūros sąvoką ir vedė aiškesnio supratimo link.

2015 metų pavasarį Vilniaus knygų mugėje vykusiame žurnalo „Liaudies kultūra“ pristatyme  buvo svarstomos sąvokos „etninė kultūra“, „liaudies kultūra“, „prigimtinė kultūra“. Šis renginys privertė dar kartą pažvelgti į prigimtinę kultūros sąvoką ir paieškoti  skirtingų prieigų ją apibrėžti.  Štai bent trejetas iš jų.

 Pirmiausia ‒ paprastas, labai bendras apibrėžimas: prigimtinė kultūra ‒ tai paveldėtoji kultūra, gyvuojanti šiuolaikinėmis formomis. Apibrėžimas, keliantis daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau trumpai drūtai nusakantis esmę: prigimtinė kultūra ‒ tai, ką gauname iš ankstesnių kartų ir ką savu būdu tęsiame toliau...

Antrasis prigimtinės kultūros apibrėžimas ‒ metaforinis. Prigimtinė kultūra ‒ tai  savaime augantis augalas,  kuris dygsta, auga, subrandinęs sėklas jas išsėja ir vėl iš naujo išdygsta. Šiam augalui reikalinga tam tikra dirva (žemė), drėgmė (vanduo), šiluma (ugnis), oras. Esant tinkamoms sąlygoms, jis tarpsta ir žydi; jei sąlygos kinta, o dirvos plotas mažėja, augalas nyksta.

Taip ir prigimtinei kultūrai reikalinga žemė, lietus, oras, ugnis. Ji tarpsta tik tam tikroje erdvėje, tam tikromis sąlygomis. Tačiau, kaip augalas, ji gali žiemoti ar laikinai snausti ‒ kaip sėklos gali pragulėti žemėje daugelį metų, o sušvitus saulei ir palijus šiltam lietui imti dygti, taip ir kultūros reiškiniai, regis, jau seniai išėję ir užmiršti, po kurio laiko ima ir vėl pasirodo, nors tradicija atrodė jau seniai nutrūkusi. Tokio savaiminio atgijimo  reiškiniai yra, pavyzdžiui,  šiandien vėl iš namų raugo kepama duona, sutartinių giedojimas miesto erdvėse, jaunimą pritraukiantys senovinės karybos klubai, žemgališka tapatybė Šiaurės Lietuvoje, Lygiadienio koncertai Lietuvos didmiesčių  salėse, ir t.t.

Tai  prigimtinės kultūros gyvybingumo apraškos, jos „didžiosios bangos“, rodančios, kad kultūros perdavimas  nėra tiesus kelias, bet  vinguriuojantis, kartais visai nebežymus ar net nutrūkęs takelis su lieptais ar brastomis per upelius, kuriuos kartais tenka peršokti. Be to, rašytiniai, vaizdiniai ar garsiniai ženklai, saugomi archyvuose ar senuose dainų leidimuose puikiausiai veikia kaip kultūros perdavimo priemonės ‒ šiandien tikrai nebūtina perduoti dainą iš lūpų į lūpas, kad ji būtų dainuojama...

Ir pagaliau ‒ trečiasis apibrėžimas, skirtas tiems, kuriems  greta vaizduotės reikalingas loginis  išaiškinimas.   Prigimtinę kultūrą apibūdina šie bruožai:

‒ gamtiškumas, arba kosmocentriškumas: žmogus ir jo kuriama kultūra suvokiama ne kaip pasaulio centras, o kaip integrali gamtos (kosmoso, pasaulio) dalis. Savo ruožtu, gamta ir aplinka ‒ neatskiriama žmogaus dalis;

‒ vietiškumas:  prigimtinė kultūra  yra  „įsišaknijusi“ kultūra, susiformavusi ir gyvuojanti šioje vietoje ir esmingai susijusi su kraštovaizdžiu; keičiantis vietai, keičiasi ir kultūra;

‒ tęstinumas: prigimtinės kultūros žmonės nori išlaikyti ir tęsti tai, ką darė jų tėvai ir čia gyvenę bei gyvenantys  žmonės; tai pat jie siekia perduoti šią kultūrą savo vaikams ir anūkams;

‒ savaimingumas: prigimtinė kultūra kuriama ir atsinaujina iš vidaus bei reguodama į išorinius iššūkius ir naujoves, tačiau nėra formuojama iš išorės. Be to, ji gyvuoja ir perduodama savaimingai, dėl žmonių vidinių poreikio, o ne politinių, religinių, kultūrinių ar kitų institucijų iniciatyva.

O dabar palyginkime šiuos kultūrinius bruožus su etninės kultūros sąvokos apibrėžime nusakomais požymiais ir pamatysime šių dviejų sąvokų skirtumus.

„Etninės kultūros pagrindų įstatyme“, patvirtintame 1999 rugsėjo 21 d., etninė kultūra apibrėžiama taip:„Etninė kultūra ‒ visos tautos (etnoso) sukurta iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama vertybių sistema, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą“.

Etninė kultūra (taip, kaip ji apibūdinama šiame apibrėžime) skiriasi nuo prigimtinės kultūros mažiausiai keturiais atžvilgiais, kuriuos paeiliui ir aptarsiu.

(1) „Etninė kultūra ‒ visos tautos (etnoso) sukurta <...> padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę“. Etninė kultūra įvardijama kaip nacionalinė, tautos kultūra ir siejama su tautiniu tapatumu. Prigimtinė kultūra nėra „tautinė kultūra“ ‒ tai vietos (krašto, žemės) kultūra, ji ‒ šioje erdvėje esančių, gyvenančių, būnančių žmonių („čiabuvių“) kultūra. Prigimtinės kultūros apibrėžimui labiau tinka sąvoka „etnografinių regionų savitumas“, nei  „tautinis tapatumas“.

 (2) „ visos tautos (etnoso) sukurta“. Etninės kultūros apibrėžime  siekiama apimti visų socialinių sluoksnių kultūrinę visumą (ir „profesionaliąją“ kultūrą, ir „liaudies“). Tačiau, kaip rodo etnologo Petro Kalniaus tyrimai, nepaisant etninės kultūros apibrėžimo kūrėjų pastangų, šiandien sąvoka „etninė kultūra“ vistiek traktuojama kaip liaudies kultūra ir asocijuojama su tam tikru socialiniu sluoksniu. Prigimtinė kultūra, būdama  orientuota visų pirma į pasaulėjautą, o ne į materialias kultūros formas,  nėra socialiai ribota, ji gali gyvuoti ir kaimo, ir miesto žmonių terpėje, pasireikšti ir liaudies meno, ir profesionalaus meno pavyzdžiais (pvz., šiuolaikinėje muzikoje, tekstilėje, fotografijoje ir kitur).

(3) „iš kartos į kartą perduodama <...> vertybių sistema“. Etninė kultūra suprantama kaip nepertrūkstanti, tuo tarpu prigimtinė kultūros perdavime galimi šuoliai, netolygūs tarpsniai;

(4) „nuolatatnaujinama vertybių sistema“. Etninės kultūros apibrėžime kalbama apie nuolatinį vertybių kitimą, kuris, be to, gali vykti iš išorės („atnaujinama“, o ne „atsinaujina“). Prigimtinės kultūros tęstinumo pagrindu laikytinas, priešingai, vertybių sistemos pastovumas, tuo tarpu nuolatos ir savaiminiu būdu kinta šių vertybių kultūrinė raiška (pvz., prigimtinės kultūros vertybių raiškos formomis tampa literatūra, kinas, fotografija ir kt.).

Prigimtinės kultūros instituto tinklaraštis atveria svarstymus apie prigimtinės kultūros sąvoką, raišką, ypatumus, įvykius, žmones... Jame dalinsimės naujienomis apie atradimus ir, deja, kartais  praradimus, ieškosime atsakymų į kylančius klausimus, dalinsimės patirtimi. Jei turite pasiūlymų tinklaraščiui, lauksime Jūsų minčių adresu [email protected]!

 

Daiva Vaitkevičienė

2015 gegužės 11 diena