PRIGIMTINĖS KULTŪROS SEMINARAS „ŽINIOS, ŽINOJIMAS IR ŽINIJA“
Skelbta: Tautosakos darbai, 2014, t. 48.
Birželio 27–30 dienomis Rumšiškėse įvyko septintasis prigimtinės kultūros seminaras. Seminaras, kuriame prigimtinės kultūros tyrimus atliekantys mokslininkai dalijasi mintimis ir atradimais, pradėtas rengti 2011 metų vasarą. Šiemet jis įgijo daugiau oficialios reikšmės – balandžio mėnesį įsteigtas Prigimtinės kultūros institutas. Rumšiškėse vykęs renginys ir buvo pirmasis įvykis, įprasminęs naujojo instituto veiklą.
Septintasis prigimtinės kultūros seminaras „Žinios, žinojimas ir žinija“ buvo skirtas įvairiausioms žinojimo apraiškoms prigimtinėje kultūroje aptarti. Jame buvo gausu renginių, pranešimų ir kitokios veiklos, kurie vientisai atskleidė pasirinktą temą.
Seminarą pradėjo viena pagrindinių jo rengėjų ir Prigimtinės kultūros instituto steigėjų Daiva Vaitkevičienė. Perskaičiusi sakmę apie paparčio žiedą ir su juo įgyjamą žinojimą, D. Vaitkevičienė nurodė kelias žinojimo kryptis lietuvių kultūroje – pasakas, gydymo žinias, kitų žmonių minčių žinojimą, laiko žinojimą, pavogtų daiktų žinojimą ir pan.
Pirmajame pranešime „Žinte pažinti: žinių ir žinojimo lietuvių prigimtinėje kultūroje pamatai“ Viktorija Daujotytė išskyrė tris žinojimo matmenis: paprastą, sąmoningą ir stebuklingą žinojimą. Profesorė pažymėjo, kad žinojime slypi pastanga juo pasidalyti, o prigimtinės kultūros žinojimo pamatas – žinojimo galią turintys ir žiniomis besidalijantys žyniai. Pranešėja pasitelkė du išraiškingus lietuvių kultūros žynių pavyzdžius – žemaičius Simoną Daukantą ir Igną Končių – ir aptarė jų žinojimo ypatybes.
Antrasis pranešėjas – Algis Mickūnas kalbėjo apie juslinį žinojimą. Jis pabrėžė juslių ir aplinkos santykio su jomis svarbą, pasakojo, kaip aplinka įauga į žmogaus jusles ir taip suformuoja juntamų kokybių standartus visam tolesniam gyvenimui. Be to, pranešėjas akcentavo klausos reikšmę žinių perdavimui, išvesdamas paralelę tarp žodžių klausyti ir priklausyti semantinių reikšmių.
Vėliau, per diskusiją, kurią vedė D. Vaitkevičienė, prof. V. Daujotytė pabrėžė pirminio intuityvaus žinojimo, esančio iki mokslo rėmų, regeneruojančią reikšmę, o prof. A. Mickūnas – savęs suvokimą ir žmogaus tapatybės tęstinumą.
Pranešime „Sauja žinių, arba kaip lietuvis savimi viską matuoja“ archeologas Vykintas Vaitkevičius pristatė senąją lietuvių matavimo sistemą kaip tradicinę žinijos dalį, kurioje didžiausią reikšmę turi žmogaus kūnas ir jo dalys kaip priemonė įvairiems objektams matuoti. Šitaip matavimas tampa labai panašiu veiksmu, kai žmogus viską gali lyginti su pačiu savimi. Pranešime atskleistas kūno ir aplinkos santykis, kai kūnas tarsi įauga į aplinką, nes dažnai matavimo būdą lemia ne pats kūnas, o matuojami objektai. Pranešėjas nagrinėjo ryšį tarp matavimo ir mąstymo, pasakojo apie kūno matų perkėlimą į laiko plotmę, minėjo mįsles kaip tradicinę lietuvių matematikos mokymo priemonę. Pabrėžta, kad lietuvių matavimo kūnu sistema buvo ir asmeninė, ir santykinė. Absoliutiniai matai atmetė paklaidos galimybę, tačiau išstūmė kūną iš matavimo sistemos.
Apibendrinant pirmąją septintojo prigimtinės kultūros seminaro dieną, galima teigti, kad ji buvo labai vientisa. Pranešimai ir po jų vykusios diskusijos pratęsdavo aptartus klausimus, juos papildydavo ir išplėsdavo. Visuose pranešimuose išryškėjo fenomenologinė prieiga. Buvo išryškinama žmogaus kūno, jutimų, patirties, santykio su aplinka, integralumo svarba žinojimui prigimtinėje kultūroje.
Antrąją dieną pranešimą „Apie atvirą žinojimą (Elenos Targavičienės etnobotaninė žinija)“ skaitė Daiva Vaitkevičienė ir Asta Skujytė-Razmienė. Jame pateikėjos E. Targavičienės etnobotaninė žinija atsiskleidė kaip pastanga nuolat iš visokiausių šaltinių ir įvairiausiais būdais kaupti ir plėsti savo žinias. Nors E. Targavičienė savo žinių pagrindu laiko perimtas žinias, jos atviras žinojimas (kūryba, interpretacija, naujos patirtys) pranešėjų pristatytas kaip unikalus, Lietuvos žolininkams nebūdingas bruožas. Šios moters žinija atskleista kaip dvinaris kompleksas. Vienas narys yra žinios apie augalus kaip sistema (augalo pažinimas, jo augavietė, rinkimo laikas), kitas – žinojimas, kaip su augalu elgtis. Pastarajame ypač svarbus intuityvus žinojimas, atsiskleidžiantis per bendravimą su augalais ir praplečiantis racionalaus žinojimo ribas.
Apskritojo stalo diskusijoje „Ar etninė žinija yra mokslas?“, kurios dalyviai buvo Almantas Bagdonavičius, Vykintas Vaitkevičius, Algis Mickūnas ir Daiva Vaitkevičienė, buvo ieškoma etninės žinijos ir mokslo sąlyčio taškų bei skirtumų. Aptarta juslių reikšmė etninėje žinijoje ir moksle, išryškintas mokslinių teorijų uždarumas, aiškių ribų nustatymas ir etninės žinijos atvirumas.
Trečiąją seminaro dieną pranešimą „Dainavimas / giedojimas kaip žinojimas ir veiksmas“ skaičiusios Daivos Vyčinienės dėmesys buvo sutelktas į dainavimo ir žinojimo santykį. Šis santykis atskleistas dvejopai: dainavimas / giedojimas kaip perduodamos / perimamos žinios ir dainavimas kaip vyksmas. Pirmasis dainavimo ir žinių įgijimo ryšys susijęs su tradicijos ir žinių iš gamtos (pranešėja šį reiškinį atskleidė pasitelkdama paukščių giesmes) perėmimu ir yra sąmoningas. Dainavimas kaip vyksmas reiškiasi per kūrinio tapsmą čia ir dabar ir yra susijęs su intuityviu žinojimu, kuris neįmanomas be puikaus tradicijos išmanymo.
Skirmantas Valentas, remdamasis Vlado Braziūno poezija, pranešime „Poezijos teksto erdvė: tarp praktinio žinojimo, mokslo ir magijos“ gilinosi į poetinį žinojimo lygmenį per Vlado Braziūno, Sigito Gedos, Sigito Parulskio poetinius tekstus. Pranešėjas išskyrė tris poetinio teksto kaip žinių talpyklos grupes: indoeuropietiškosios lingvistikos, kultūros istorijos, įvairių kalbų pėdsakų. Praktinis poetinio teksto ir žinojimo ryšys atskleistas per poeziją kaip savęs pažinimo priemonę ir meninio pažinimo galimybes praplėsti mokslo ribas.
Pranešimu „Šventas žinojimas globaliame kontekste (Margaret Kovach knygos Indigenous Methodologies: Characteristics, Conversations and Contexts pėdsakais“ paskutinę seminaro dieną pradėjo religijotyrininkė Eglutė Trinkauskaitė – viešnia iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jos pranešimas, skirtas prigimtinės kultūros tyrimų metodologinėms prieigoms, buvo itin reikšmingas ir savotiškai pratęsė antrąją seminaro dieną vykusią apskritojo stalo diskusiją. E. Trinkauskaitė gvildeno du svarbius klausimus: kaip prigimtinės kultūros temas padaryti įdomias bei vertingas akademiniame kontekste ir kokiais metodais to siekti. Buvo akcentuota pasakojimo, autoetnografijos, intuicijos, neobjektyvių tyrimo metodų ir holistinio požiūrio svarba prigimtinės kultūros tyrimams.
Mitologo Dainiaus Razausko pranešime „Žinojimas kaip regėjimas“ buvo nagrinėjamos žinojimo ir vidinio regėjimo sąsajos. Kalbėta apie tai, kad per dvasinį regėjimą įgytas žinojimas žmogų daro išminčiumi, įgyjantį ryšį su dieviškumu, ir jis gali būti įvairiai vadinamas – poetu, filosofu, žyniu, pranašu, ragana. Pabrėžtos sąsajos tarp proto, intelekto, mąstymo ir skaidraus, ryškaus, tai yra kokybiško, dvasinio regėjimo, kuris jokiu būdu negali būti tapatinamas su kūniškuoju regėjimu.
Šio seminaro naujovė ir savotiškas eksperimentas – doktorantų simpoziumas, kuriam buvo skirta trečios ir ketvirtos renginio dienos antroji pusė. Šis simpoziumas prigimtinės kultūros seminare nėra atsitiktinis. Paminėtina, kad tų pačių 2011-ųjų metų vasarą, kai buvo pradėti rengti Prigimtinės kultūros seminarai, imta vykdyti ir jungtinė Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnologijos doktorantūra. Ši doktorantūra ir prigimtinės kultūros seminaras yra glaudžiai susiję, nes abiejų tikslas – skatinti tarpdalykinio pobūdžio etnologijos tyrimus Lietuvoje. Seminaro steigėjai yra ir etnologijos doktorantūros formuotojai, tad kiekvienas prigimtinės kultūros seminaras yra toji terpė, kurioje etnologijos doktorantai gali brandinti savo idėjas.
Doktorantų simpoziumas buvo skirtas etnologijos ir jai giminingų mokslo sričių jaunųjų tyrėjų naujausių atradimų ir idėjų svarstymams bei diskusijoms. Per du pusdienius buvo perskaityti aštuoni etnologijos, filologijos ir istorijos mokslo krypčių doktorantų pranešimai. Lijana Šarkaitė aptarė muzikinio ir sakytinio folkloro liaudies terminiją prigimtinės kultūros pažinime. Vita Džekčioriūtė kalbėjo apie baimės patirtį prigimtinėje kultūroje. Salomėja Bandoriūtė pristatė juokaujantį šiuolaikinės Lietuvos žmogų, o Inga Butrimaitė – genealoginį žinojimą Lietuvoje. Filologijos doktorantė Akvilė Reklaitytė nagrinėjo prigimtinę žiniją Marcelijaus Martinaičio poezijoje, o Lina Leparskienė aptarė Trakų miestelėnų pasakojimus apie agurkų auginimą ir juose atsispindinčius praėjusios epochos vaizdinius. Istorijos doktorantę Aistę Petrauskienę domino įamžinimo prasmė. Neseniai filologijos mokslų krypties disertaciją apsigynusi Audronė Gedžiūtė pristatė koreliacijas tarp antropomorfinių ir zoomorfinių figūrų keltų mitinėje tradicijoje ir tautosakoje.
Be pranešimų, oficialių diskusijų ir teorinio gilinimosi į prigimtinės kultūros žinių, žinojimo ir žinijos lauką, pirmas tris seminaro dienas po pranešimų virė aktyvus gyvenimas, neatsiejamas nuo pagrindinės renginio temos. Pirmosios dienos vakariniame pokalbyje seminaro dalyviai dalijosi „savo žinija“ apie paveldėtus pasakojimus ir perimtą patirtį. Sutemus astronomas Saulius Lovčikas pačius ištvermingiausius supažindino su žvaigždėtu birželio pabaigos dangumi. Antrosios dienos popietę vyko pažintinis žygis po Rumšiškių apylinkes. Biologas Giedrius Vaivilavičius žygeivius supažindino su čia augančiais valgomais, nuodingais ir praktiškai panaudojamais augalais. Žinios tuoj pat būdavo įtvirtinamos juos uostant ir ragaujant. Aptiktus kultūros paveldo objektus – dubenėtuosius akmenis ir pilkapį – išsamiai pristatė archeologas V. Vaitkevičius. Trečiosios dienos vakarą seminaro dalyviai mėgavosi pirtimi ir žolelių arbata.
Apibendrinant septintąjį prigimtinės kultūros seminarą galima teigti, kad pranešimuose ir diskusijose išsiskyrė dvi ryškesnės prigimtinės kultūros žinių, žinojimo ir žinijos kryptys. Viena jų – juslinės sinestetinės patirties, kūno, žmogaus santykio su aplinka reikšmė žinojimui. Antroji – racionaliojo ir intuityvaus žinojimo sąlyčio taškai ir reikšmė etninei kultūrai bei pastarosios santykis su mokslu.