Apie Žemaitės saulelę ir tikro gyvenimo pasiilgimą

 

Diskusija po Viktorijos Daujotytės pranešimo „Prigimtoji žemėjauta Žemaitės kūryboje“, skaityto 2013 m. kovo 17 d. Užutrakyje 4-jame Prigimtinės kultūros seminare „Žemė juodoji: veldėmė, valda ir paveldėtosios vertybės“

 

 

Dalyvavo Viktorija DAUJOTYTĖ, Algimantas BUČYS, Giedrė ŠMITIENĖ. Diskusiją vedė Daiva VAITKEVIČIENĖ.

 

Daiva VAITKEVIČIENĖ. Kodėl Žemaitė pasuka „žemėjautos” linkme?  Gimusi bajorų šeimoje,  daug laiko praleidusi pas dėdienę dvare,  skaičiusi daug lenkų literatūros, Žemaitė išteka už Žymanto, tarnavusio dvare, o tuomet tampa tuo, kuo niekada nebuvo – valstiete...   Kodėl toks kelias atrodo  patrauklus, svarbus, kertinis? Štai Antano Baranausko pasirinkimas yra priešingas – pradėjęs  nuo Anykščių šilelio –  skaidraus, gamtos alsavimu persmelkto kūrinio, vėliau Baranauskas ima linkti, vysti, kaip tas miškas, ir antros amžiaus pusės visiškai nutolsta nuo prigimtinės kultūros, nors turi įgimtus jutimus.  Kodėl vienas žmogus per didelius sunkumus, per sunkų darbą ateina prie žemės, o kitas priešingai – išeina?

 

Viktorija DAUJOTYTĖ. Galutinai atsakyti  į tuos klausimus  negalime. O kai nieko nebegali atsakyt, sakai – prigimtis. Bet juk taip ir yra. Kas kelia nuostabą ankstyvajame Žemaitės gyvenime? Jos pirminis patyrimas,  jos draugė  Onelė, kuriai ji neša obuolius ir  nori susitikti, draugauti. Tas begalinis gailestis, gailinga prigimtis. Ir – į gyvenimą už tvoros atkreiptos akys. Tie ankstyvieji  potyriai, paskui aprašyti autobiografijoje, ją  veda. Ji išeina į dvarą,  turi neblogas tarnybas... Kaip ji pati rašo,  Džiuginėnų dvare ir Šėmuose jai visai neblogai ir dirbti nedaug reikia. Bet kokia galia ją pririša, sakysime, prie to daug kentėjusio ir buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto? Vėl ją veda gailesčio, gailėjimo ir galiausiai kitokio gyvenimo nuojauta, kad tas gyvenimas dar yra kitoks, galbūt net pasiilgimas to gyvenimo, sunkaus ir tikro. Žmogus eina pagal kažkokią vidinę savo programą. Jai nepasiseka įsikurti prie Varnių, Klubokuose, Rumšiškėse, ji persikelia į Ušnėnus, į vyro brolio ūkį, ten prasigyvena, prasikuria, užaugina vaikus ir, jau mirus vyrui, iš to gyvenimo išeina, palieka. Ji vėl pereina lyg ir į tą gyvenimą, kurį gyveno anksčiau,  – tarnaudama Puziniškyje, tapdama ekonome, paskui persikeldama į Vilnių. Bet niekur iš jos neišeina   žemės žmogaus  gyvenimas. Šitam gyvenimui yra skiriama meilė ir dėmesys, ir „Sutkai” yra šios programos kūrinys. Po  „laimelių“, kur visi kenčia, vargsta  („Marti”, „Petras Kurmelis”), kur tie gyvenimai tokie nenusisekę, Žemaitė galiausiai sustoja prie esminio klausimo: „Ar gali būti žmogaus vertas gyvenimas  šitoje, prigimtosios kultūros erdvėj?” Ir ji kuria šią programą, stato lyg kokį pastatą, kuris turi būti matomas, patikimas, lyg pastatytas ant prigimtosios kultūros pamatų. Daugelis dalykų yra pažeista, „Švento Jurgio aukos“ tai itin akivaizdžiai rodo. „Švento Jurgio aukose” pažeistas aukojimo principas,  apsakyme „Petras Kurmelis” – virš jausmų iškeltas  naudos principas. „Marčioje” – ne tik nauda, bet ir gailesčio praradimas, žmogiško santykio praradimas.  O „Sutkuose“ tebėra prigimtinės kultūros visuma, veikianti visais klodais. Pirmiausia – gamtos.  Prasideda  pavasarėliu – nuo gamtos, kuri visais moteriškais pavidalais veši, žydi,  lapoja. Prigimtiniais žodžiais, žemaitiškaisiais, žydi.  Ir  visas gyvenimas yra kaip mitas – kaip gamtos gyvybingumo mitas. O tada pasirodo  du žmoneliai, kurie eina keliu. Mylintys vienas kitą, už rankų susitvėrę,  prieš juos išsiskleidžia Dubysa. Jauna moteris atsimena, kaip buvo pervesta per lieptą. Tai tarsi išbandymas. Gyvenimas pilnas išbandymų, bet susitelkę, vienas kitą palaikydami, žmonės gali juos įveikti. Senutis atgyvena savo ir atgula į juodą žemę. Paauga sūnus, išjoja į naktigonę,   žmonės po nakties dangum, palangėje, kalbasi apie gyvenimą. Programa yra teisinga, nes ji veikia. Stimuliuoja gyvenimą, skatina jo rato sukimąsi. Nedaug  teturim rašytojų, kurie yra kūrę  gyvenimo programą  iš prigimtosios kultūros dalykų, iš sodybos, kalbos, žmonių santykių. Iš mažo gyvenimo, iš mažos žemės, mažos trobelės, iš  gyvulėlių, – visko mažai tame gyvenime, bet yra meilė, susiklausymas, yra džiaugsmas, ir  viskas lyg  teka  viena kryptimi... Ir jaučiama, kad  Žemaitei tai  be galo svarbu.

 

Daiva VAITKEVIČIENĖ. Jūs  suformulavote: reikia iš naujo skaityti literatūrą prigimtosios kultūros aspektu. „Sutkų” pasirinkimas skaitymui   rodo, kad šitaip skaitant  Žemaitę keičiasi žiūros taškas,  keičiasi vertybės. Juk “Sutkai” literatūriniu požiūriu nelaikomi stipriausiu kūriniu Žemaitės kūryboje, tiesa?

 

Viktorija DAUJOTYTĖ. Bet kodėl  nelaikomas? Dėl įsigalėjusio požiūrio, lyg kokio prietaro: reikia kritiškai vertinti aplinką, santykius, gyvenimą, idealizavimas esąs  didelė estetinė nuodėmė. Man taip neatrodo, kad būtinai reikia žiūrėti taip. Nuo Povilo Višinskio, beje, eina  mintis, kad tai  idealizavimas. Nes nebūna gyvenime tokių santykių, tokio susiklausymo, kad visur  harmonija būtų – nuo mažų iki didelių dalykų. Kad gamta veiktų kaip mokytoja, kad  Saulelė  būtų  harmonizuojanti jėga. Stulbinantis  saulelės kelias “Sutkuose” – jūs pažiūrėkite, kaip ji keliauja, keliauja, o paskui iš savo  aukštybių, iš  dangaus tarsi ištaria: “Senolėlė, kaip seniai bematyta”. Tai saulės žvilgsnis, jos ir džiaugsmingas nusistebėjimas – lyg giminės ar kaimynės: “Kaip seniai bematyta”. Jos lygios – Saulė ir    namų motina, kurios galioj viskas. Ji tvarko visą  gyvenimą, ji viską tvarko – ir kai marti gimdo, ir labai sunku, ir kai  jaunas tėvas tik verkti begali, ji viską sutvarko, randa pagalbą,  parveža  gydytoją. Nelaimė, nugaišta vienintelė karvelė, ir šeima lieka be pieno lašo. Ne, negalima  pinigėlių laikyti  laidotuvėm, reikia padėti vaikams! Tai didžioji motina, ir saulelė žiūri į ją kaip į savo atitikmenį, su meile ir pagarba. Saulė susitinka su mažyčio gyvenimo didžiąja motina. Aš matau vientisą ir įdomią, prasmingą struktūrą. O ką atsakyti dėl to, kad idealizuojama?..  O kaip kitaip sukursi statinį, programą, kaip sukursi be idėjos, be jos šviesos?

 

Daiva VAITKEVIČIENĖ. Man atrodo, kad  idealizacija yra  mitologinė žiūra. Pasaka turi baigtis gerai – kitaip pasaka neegzistuotų.

 

Algimantas BUČYS. Esu tikrai ne kaimo žmogus – išaugęs ant asfalto. Ir mano suartėjimas su žeme įvyko Suvalkijoje – sodyboje, apsodintos  eglėm,  vaismedžiais,   krūmais... Aš ilgai negalėjau suprasti, iš kur  ta galia sodybos.  Tik pražilęs pradėjau suvokti, kad  ta sodyba – kaip karalystė: viskas čia yra – ir karalius, ir karalienė, ir karalaičiai, ir tarnai. Tai kaip atskira karalystė, atskira valstybė.

Tai pirmoji karta nuo žemės  sukūrė Nepriklausomą tarpukario Lietuvą. Ir to  paslaptis slypi ne tik žemėjautoje, bet ir laiko jausme. Kalbant tik apie žemėjautą  prisieina truputį mistifikuoti žemės galią; bet galia slypi ir laiko  ciklo suvokime gyvenant toje karalystėje.  Žiūrėkit, kaip nuo Žemaitės byrėjo visos ideologijos! Jos tas orumas ir jos savarankiškumas... Jai neegzistavo nei partijos, nei dvasininkijos. Ji visą laiką stovi nepaprastai tvirtai ne tik savo vietoj, bet ir laiko supratimu. Galima klaust –  kodėl ji kitu keliu nuėjo nei Baranauskas? Nes jos talentas  buvo rega ir klausa. Jei ji mato gėlę – ji mato gėlę taip, kaip budistas – tiktai gėlę ir daugiau nieko. O jos klausa...  „Autobiografijoje” Žemaitė pasakoja, pasakoja apie save, o kai prieina prie vedybinio gyvenimo, sako: „Aš dabar pati nekalbėsiu – kalbėsiu jo žodžiais”, savo vyro. Įsivaizduojate, autobiografijoje  jinai pasakoja jo žodžiais...

O dabar Žemaitės „Autobiografija”  verčia aukštyn kojom visą literatūrą. Sukilimo interpretacija... V. Mykolaitis-Putinas su  „Sukilėliais” atrodo truputį juokingas. Jo požiūris  į istorinio laiko rutuliojimąsi Žemaitei neegzistuoja. Ji vis tiek žino, kad žolytė viską išspręs – žolytė prisikels, žolytė numirs. Ir šitas laiko supratimas darė ją tiesiog didingą.

 

Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie Žemaitę šiandien kalbame kaip apie prigimtinės kultūros  pradmenų tekstų kūrėją. Kaip tas pradmenų tekstų kelias tiesiasi toliau? Kokioje to kelio vingyje stovime dabar, ar tokie tekstai dar gali būti kuriami?

 

Viktorija DAUJOTYTĖ. Esame pradžioj,  man atrodo. Aš visada tikėjau ir tebetikiu, manau, kad ir Algimantas Bučys man neprieštarautų, kad mes turime didelę literatūrą, kurioje glūdi Pradžios. Glūdi pradžios, ypatingos pradžios. Ir Sigitas Geda dar yra Pradžių poetas. Jis pradeda iš Pradžių, iš labai ryškių Pradžių. Algimantas Bučys yra atvėręs tekstų, kurie apskritai dar mažai funkcionuoja mūsų sąmonėje. Galbūt prigimtajai kultūrai yra sunkiau prieiti prie šių XIII amžiuje parašytų tekstų dėl kalbos, nes jie parašyti nelietuviškai. Prigimtosios kultūros ir kalbos santykis yra  pamatinis. Prigimtinė kultūra išsupa kalbą, o paskui pati joje supasi kaip karalienė.  Į prigimtinę kultūrą reiktų eiti  dviem keliais,  tarsi iš dviejų pusių: tirti tai, ką dar galima ištirti (kas yra labai būtina): užrašyti tekstus, išlaikyti prigimtinę kultūrą dar tiesiogiai patiriančių  žmonių  patyrimą. O kartu  vis  grįžti į literatūrą, į klasiką. Į Donelaitį reikia dabar grįžti. Jis kupinas tų pirminių dalykų – kupinas, perpildytas. Yra rašytojų ir poetų, kuriuose lyg pulsuoja kažkokios  nežinomos  versmės. Toks – Gintautas Dabrišius. Mažai kam žinomas, mįslingas žmogus. Bitininkas. Nuojauta sako, kad jis gerai jaučia  pirminius dalykus.

Reikia, kad etnomuzikologai labiau pasirodytų prigimtosios kultūros akiratyje. Juk reikia kalbėti apie  Bronių Kutavičių. Kaip  tas  jo pasaulis  sukurtas, ant ko jis laikosi, kur jo pradžios? Jaučiu, kad iš  dviejų pusių tikrai reikia eiti: tirti patiems ir tirti tai, kas jau yra pasakyta. Reikia grįžti ir prie tų pamatinių klasikinių tautosakos tekstų, ir prie pasakų. Dabar, kai  žvilgsnis yra atsivėręs, reikia tą matymą išnaudoti.

 

 Giedrė ŠMITIENĖ. Dėl Žemaitės santykio su prigimtine kultūra – ar ji ją jautė netarpiškai, visiškai natūraliai, ar ji prie prigimtosios kultūros lyg ir grįžo, atsigręžė veikiama to meto idėjų? 

 

Viktorija DAUJOTYTĖ.  Julija yra  iš dvaro, kad ir iš mažo žemaičių dvaro. Ar tas į didelę sodybą panašus dvaras nėra prigimtinės kultūros darinys, tiksliau – augmuo? Ji  turėjo prigimtinę erudiciją – ištars Julija Janulaitytė apie savo motiną. Ir Žemaitė – didelės  prigimtinės erudicijos.  Gera prigimtis gaili varganesnių, nori padėti. Žemaitė norėjo ir akis atverti. Atverti rašydama. Ji angažuojasi saviesiems, savo kalbai, savo raštui. Tada, kai  susitinka su lietuviškomis idėjomis, su lietuvišku veikimu,  jau yra tokio amžiaus, kai  pasirinkimas jau  nulemtas. Ji jau gyvena Ušnėnuose, kai susitinka su Višinskiu.  Čia  galima būtų akcentuoti jos tiesioginę patirtį, susijusią  su 1863 metų sukilimu, su lygybės ir laisvės  idealais. Ji  kažkaip jautė savo siela, kad tai yra svarbūs dalykai, o paskui, žinoma,  juto ir kitą sukilimo pusę. Kad idėjos  patrauktų, joms, lyg sėkloms, reikia žemės. Neatitraukčiau Žemaitės nuo idėjų, bet vis tiek labai akcentuočiau  pirminę jos patirtį. Tą patirtį labai gilina ir intesyvina  prigimtinis gailestingumas ir empatija žmonėms.

Bet kur ir kada susidaro Žemaitės sąmonėje toks gyvenimas, kada iš jo iškyla gyvi ir gyvybingi ūgliai? Man atrodo, kad šitai išsikristalizuoja jau pačioje kūryboje. Galima būtų pasakyti, kad kalboj išsisupa Žemaitė. Ji susitinka su tokia kalbine stichija, kuria iki jos atplūsta visas tas gyvenimo gilumas: mito patirties, pasakos patirties....Su viskuo ji susitinka kalboje, ir kai atsisėda ir parašo pirmąjį  ilgąjį   „Rudens vakaro“ sakinį, ji pati dar negali suvokt, ką ji parašo. Kalba, pati kalba pasirašo ta savo pirmine programa. Argi „Sutkų“ neduoda mūsų pasakos, argi neduoda liaudies dainos? Iš kokių  patalų motina budina  dukrelę? Viskas yra tame pasaulyje, daug tokio gražumo, kilnumo, idealizavimo netgi. Dabar ir pasakyčiau tai, ką galvoju: tik pradėjusi rašyti Žemaitė iš tiesų įeina į prigimtąją kultūrą, ji niekur nepereina.  Kalboje ji su ja susitinka. Pradėjimas rašyti lietuvių kalba  gali būti siejamas ir su idėjomis, ir su Višinskiu, ir su litvomanais, kuriuos Žemaitė pamilsta kaip savo vaikus. O pradėjusi rašyti ji viską  suranda, nes jos  kalbos jutimas yra fantastiškas: tokia sakinio vešlybė, toks šakojimasis, tokia sintaksinė  laisvė!..  Neįmanoma, normaliai to negalima turėti, o išmokti to niekaip negalima. Nė vieno tokio sakinėlio, sukaupusi visas jėgeles,  negalėčiau parašyti. Ir to paprasto: „Juk ir gauruotas turi širdį“. Nieko daug nereikia: „Juk ir gauruotas turi širdį“. Ar čia nėra tas pats atsiliepimas į visą tą pasaulį iš gailesčio? Brolis mano gauruotasis, kuris turi širdį.

 

Daiva VAITKEVIČIENĖ.  Jūsų  kalbėjime nebuvo paminėta, ar egzistuoja moteriška ir vyriška žemėjauta? Ar jinai skiriasi?

 

Viktorija DAUJOTYTĖ. Ji greičiausiai yra dialogiška. Puikus „Sutkuose“  vyro ir moters pokalbis, kaip jie vienas kitam pritaria, atitaria, truputį atsiskiria ir vėl suartėja. Aš manyčiau, kad gal taip ir yra.  Greičiausiai yra galimybių galvoti apie tam tikrus moteriškuosius akcentus arba bruožus ir apie vyriškuosius, bet tik apie bruožus.

Dar kas yra įdomu: kai skaitome  Žemaitės apsakymų pradžias, vadinamuosius gamtos aprašymus, – juk ten labai ryškiai ir aiškiai pasakoja moteris. Moteris jaučia, tai moters jutimai.  „Sutkų“ pradžia, ten, kur pavasarėlis, gražu, ramu, matome visas moteriškojo pasaulio dominantes. Viskas yra moteriška – iki nuometų, iki baltų drobių per tą žydėjimą, per tą kilimą skleidžiasi moteriškas pasaulis. Bet čia apie Žemaitę kalbant. O jeigu mums reikėtų kalbėti apskritai  apie prigimtosios kultūros žemėjautą, reikėtų laikytis dialoginio principo: keičiasi balsai, keičiasi žvilgsniai. Kaip eina „Sutkų“   moteris ir vyras? Žiūri vienas – ir žiūri kitas. Visą laiką pasaulis yra žvilgsnių sankryžoje. Bet neabejotinai yra ir atskirų akcentų. Marijos Gimbutienės  gyvenimą tarsi pakeičia akimirka, kai Dzūkijoje šešiolikmetė pamato moterį, pjaunančią pjautuvu,  ir išgirsta jos dainavimą. Visą gyvenimą pakeičia, visą programą  suteikia: ką ji turi daryti, kaip ji turi gyventi ir kaip ji turi eiti.   Nuo šitos akimirkos visa kultūra jai atsiskleidžia iš pamatų. Ir paskui, galvojant apie moters kultūrą ir matricentinę Europą, galiausiai kaip ideologiją atkasamą ar sukuriamą,  tai išlieka. Tai rodytų, kad tas  pirminis akcentas yra labai stiprus.

Iš kitos pusės, labai ryškiai matysime ir vyriškų reikšmių paradigmą. Čia, žinoma, Donelaitis pasitarnautų labai. Nėra abejonės, kad moterys ir rašo, ir veikia, ir myli, ir gyvena kaip moterys, vyrai – kaip vyrai. O visi – kaip žmonės. Galėsime tai ramiai pasakyti, jeigu  tik nebijosime nusikalsti „politkorektiškumui“, pagal kurį jau  „neturėtų“ būti nei motinų, nei tėvų... Prigimtinė kultūra ir čia mus saugo.

 

Parengė Daiva Vaitkevičienė 2013 metais. Iš garso įrašo šifravo  Inga Butrimaitė