13 - ajame Prigimtinės kultūros seminare "Prigimtinė kultūra XXI amžiuje: tąsa, tankis, takumas" vyko konkursas-fotostudija  „Iš ko pažinsi, kad lietuvaitis?“ 

Fotografės Karolinos Želvės nuotraukos leidžia pamatyti, kaip šiandien įsivaizduojama nešiosenos tradicija, kokie medžiaginiai ženklai jai priskiriami. 

GALERIJA

Nuotraukų autorės Karolinos Želvės įžvalgos

"XIII Prigimtinės kultūros seminaro erdvėje - Aristavėlės dvare - veikusi fotostudija „Iš ko pažinsi, kad lietuvaitis?“ man ir, tikiu, kitiems jos dalyviams suteikė daug (susi)pažinimo ir (savi)raiškos džiaugsmo. Nors fotostudijos pavadinimas iškelia labai platų ir daugybę briaunų turintį klausimą, šįkart tarsi susikoncentravome ir atsakymo ieškojome tik regimoje plotmėje. Per fotoaparato objektyvą fiksavau tas detales – aprangą, papuošalus, kasdienio naudojimo daiktus ir kt. – kuriomis seminaro dalyviai išreiškė savo lietuviškumą. Buvau nustebinta ir pradžiuginta tų išraiškos formų, dydžių, spalvų ir medžiagų gausos. Patyriau, kokį platų atsakymų lauką į užduotą klausimą mato fotostudijos dalyviai. Pažinti lietuvaitį/-ę bandėme ne tik per tai gan aiškiai atskleidžiančias aprangos detales - buvimas lietuvaičiu gali būti perteiktas ir per kitiems regimą būseną (buvimą basu), „lietuvišką“ veido profilį, nebūtinai išoriškai išsiskiriantį, bet ryšį su šeima atskleidžiantį papuošalą, ar šmaikščią užuominą apie lietuvių potraukį prabangiems automobiliams. Fotografuojant ir vėliau peržiūrint nuotraukas neapleido mintys apie tai, kad turint plačias galimybes apsirengti ir pasipuošti pačiais įvairiausiais būdais, lietuvišką tapatybę atskleidžianti, pabrėžianti detalė tampa itin stipriu pareiškimu. Kad ir kokia subtili, minimali ji būtų, tas pasirinkimo sąmoningumas suteikia jai ypatingą jėgą. Postmodernioje, kosmopolitiškoje visuomenėje gali būti bet kuo, ir vis dėlto pasirenki būti tuo, kuo gimei – lietuvaičiu ar lietuvaite. Per tris seminaro dienas nejučia pagalvojau, kad tokių Lietuvos visuomenėje kol kas esti mažuma, suformuojanti tarsi nedidelę subkultūrą. Tačiau taip pat patyriau, jog lietuviškumo išraiškos būdai vis labiau atsisako stereotipinių įvaizdžių, vis labiau tampa individualūs, dažnai itin subtilūs. Atspirties taškų ir išraiškos formų yra tiek daug, kad nesunku pasvajoti, jog ir kiti lietuvaičiai ir lietuvaitės rastų būdų savo išore subtiliai pasakyti, iš kur jie kilę. Tad ir norisi palinkėti (seminaro dalyviams ir ne tik) – būkime drąsūs kalbėdami apie savo šaknis, ir kūrybiški leisdami joms reikštis šiuolaikiškai."

Nuotraukoje - konkurso nugalėtoja Rasa Kulytė-Libienė.