Norėdamas pakviesti bičiulius į Balandiškį sodinti medžių, stabtelėjau ir suabejojau: laiške rašyti medelių sodinimo diena, talka, ar... ? Akimirką pagalvojęs parašiau šventė. Juk tai ne šiaip darbas ar užduotis, o noras ir pažadas pasirūpinti medeliais, kuriuos 2012 m. spalio 21-ąją sodinome partizanų rėmėjų Elžbietos ir Stanislovo Sajų bei jų vaikų: Stanislavos, Vytauto, Genovaitės, Konstantino garbei ir atminimui. Medeliai taip pat mena pirmuosius tyrinėjimų Balandiškyje metus, mus – ekspedicijos narius, todėl vien mintis apie Aidos ąžuoliuką ar Aistės eglaitę, kuri stiebiasi apačioje, prie įvažiavimo į sodybą, Gedimino lazdyną bei Žilvino beržą netoli nuo namo, mane nuteikia pakiliai. Iš kur kyla tas nepaprastas jausmas, kupinas šventiškumo?

 

1 pav. Balandiškis, 1994 m. ruduo. Genovaitė Sajutė ir Viktoras Šniuolis sodina ąžuolą; medis prigis, sužaliuos, o Genovaitę tą pačią naktį ištiks mirtį nešantis širdies smūgis... Nuotrauka iš Stanislavos Sajutės-Kemzūrienės vaikų albumo.

Pasodintas medelis – tai ryšys. Pirmiausiai ryšys su medžiu, jam parinkta vieta, su tais žmonėmis ir įvykiais, kuriuos Tu įamžini, arba, kitais paprastais žodžiais tariant, nori atminti, bijai pamiršti. Vėliau medis užmegs dar daugiau ryšių – su aplinkiniais augalais, nutupiančiais paukšteliais, besidairančiais lankytojais. Metai po metų, jo šaknys ir šakos taps Tavo šaknimis ir šakomis – augs, tvirtės nematomi saitai su vieta: žeme, vandeniu ir oru, kur ištirpsta visa, kas būva, vyksta ir palieka nors menkiausią žymę.

Anksčiau nesvarsčiau, negalvojau, kad sodinami medžiai šaknijasi taip giliai, jog tai gyva lietuvių prigimtinės kultūros dalis! Medelių sodinimo paprotį man pirmą kartą akivaizdžiai paliudijo Vabalių kaimo ąžuolai pakeliui iš Baisogalos į Sidabravą. Kelio darbininkai juos jau buvo pasirengę nupjauti, su televizijos ir spaudos pagalba pasisekė išgelbėti 1863 m. sukilimą, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, Dariaus ir Girėno skrydį, 1948 ar 1949 m. gegužės trėmimą į Sibirą menančius ąžuolus. Neilgai trukus tapo aišku, kad vardiniai medžiai – neatskiriama daugelio mūsų krašto sodybų ir kaimų dalis. Krikštynos, vestuvės, rečiau laidotuvės, Lietuvos Respublikos gimimas 1918-aisiais, 1928 ir 1938 m. sukaktys, 1990 m. kovo 11-ąją atkurta Nepriklausomybė; ąžuolai, liepos, uosiai, kaštonai, obelaitės... Visi pasodinti medžiai atmena, pažymi. Iš kartos į kartą, toje pačioje vietoje.

2 pav. Atmintini Vabalių kaimo ąžuolai (Radviliškio r.), 2010 m. ruduo. V. Vaitkevičiaus nuotrauka

3 pav. Pirmojo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio ąžuolas Stasės Rulytės-Linkevičienės sodybos pakraštyje, Pakiršinio kaime (Radviliškio r.), 2010 m. ruduo. V. Vaitkevičiaus nuotrauka

Šiandien įprasta taip sodinti (diegti) sodinukus – paimti ūgtelėjusius medelius vienoje vietoje ir pasodinti kitoje. Tai nėra bloga ar peiktina, tiesiog patogu. Belieka būti atidžiam, paisyti pasaulio šalių, dirvožemio ir kitų augimo sąlygų. Taip daugiau vilties, kad medis prigis, įleis šaknis.

Daiginti, sodinti medžio vaisius, man atrodo, senesnis būdas. Tai lyg pirminė, pirmapradė apeiga: sėkla iš Žemės ims jos galią, įkūnys gyvybę ir gyvenimą. Toks medžių sodinimo paprotys nėra dažnas, bet paliudytas. Antai, visas Antano Kęstučio Kaltenio parkas Skinderiškyje, šio garbaus miškininko teigimu, yra išaugintas būtent tokiu būdu – sėjant, daiginant. Čia slypi dar viena, nepaprastai reikšminga galimybė: iš sėklos išdygusio medžio amžius sutampa su metų skaičiumi, kuris praėjo nuo pasodinimo dienos. Joks kitas atminimo ženklas ar įamžinančių paminklų rūšis tokios matematinės savybės neturi! Jie yra negyvi, sustingę, o prabėgęs laikas, jei norima, apskaičiuojamas užrašų ir iškaltų metų pagalba.

Iš Kauno Perkūno aikštės ąžuolų gilių sode auginu tris medelius. Kol kas iš kamienų ir šakų akivaizdžiai matyti, kad ąžuolai yra penkių metų. Dar truputį laiko, ir vieną jų su pakilia šventine nuotaika pasodinsiu Atgimimo ąžuolyne Ožkabaliuose – tam, kad šen bei ten skrajojančios mano mintys turėtų sau ramią vietą Sūduvos giraitėje, kuri mena ir jau kelis dešimtmečius augina atgimusios lietuvių tautos laisvės bei valstybingumo dvasią.  

4 pav. Tautinio atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose, prie dr. Jono Basanavičiaus sodybos. 2008 m. pavasaris. V. Vaitkevičiaus nuotrauka