Lietuvių kaip ir graikų supratimu, sėdi trys bobos po langu, savo verpalais užsiima ir gimstančio žmogaus likimą lemia. Po to jau gyveni, bandai ir vienaip, ir kitaip gyventi, o gaunasi kaip visada. Čia toks visai liūdnas atvejis, tekstilė kažkokia beviltiška.

Truputį geresnis atvejis. Žmogui nesiseka niekaip. Čia gyvulys krito, čia derlius numirko. Liūdesys, o ne gyvenimas. Eina žmogus nusiminęs visai, kažkokią įmitusią bobą sutinka. Ta sako: aš tavo Bėda. Žmogus jai ir sako: tu nestipri, mano tabokinės ragan sulįsti nepajėgtum. Boba šmurkšt ragan, žmogus ragą užkimšo, ežero gelmėn švyst ir gyvena, vargo nemato. Čia jau geriau, kai ką gali pats nuveikti ir likimo tėkmę savo kryptimi pakreipti.

Žvejoja žvejas, nekimba. Žvejys nuskurdęs, pats alkanas, namie pati alkana. Kita valtis per rūką taip tyliai tyliai priplaukia ir dunkst į bortą. Žiūri, valtis daili, juoda, joje ponaitis sėdi. Pasipuošęs toks, malonus, pasikvėpinęs. Sako, pažadėk, ko namie nepalikai, tai gerai pagausi. Ko neturiu, tai man negaila – pažada. Žuvų tinkle, kaip po Kristaus pamokslo, tinklas trūkinėja, žvejys laimingas namo, o ten pati lopšį sūpuoja. Na, gimė Jonas užaugo, sužinojo, kad velniui parduotas. Išėjo pas Liucipierių tarnauti. Būtų jį suvartęs Liucipierius, visa laimė, Jonas jo dukterį nusižiūrėjo. Ta išsuko Joną, ir blogas likimas kažkaip šonan nuplaukė. Šita pasaka su likimu geriau elgiasi. Toks tėvas, kuris nė nenutuokia, kad žmona tuoj gimdys, lengvai atiduoda, ko namie nepaliko - savo nepanaudotas galimybes ir laimę. Nevertina savo laisvės, mielai atsisako visų galimybių vardan užtikrintų pajamų. O Jonas jau savo atkaklumo ir merginos dėka apgali Liucipierių. Nors anoks ten sumanumas. Kai gauna užduotį per naktį mišką iškirsti, kelmus išrauti, lauką suarti, rugius užsėti, užauginti, derlių nuimti, nukulti, sumalti ir pyragą iškepti, tai sėdi Jonas ir gailiai verkia. Mergelė atėjus sako: tu neverk, eik miegoti, ryte bus viskas padaryta. Ir ryte viską atlikta randa... Atrodo, visas jo gudrumas buvo protingą pačią susirasti.

Atrodytų, visi gimsta su likimu savo ir kartu kiekvienas turi galimybę tą likimą įtakoti, pakreipti sava vaga. Klausimas, kiek žmogus pajėgus pasipriešinti iš anksto nulemtiems įvykiams? Gal ir tas jo priešinimasis jau iš anksto nulemtas? Astrologai sako, kad žmogaus gyvenimas nulemtas žvaigždžių išsidėstymo jo gimimo metu. O kiek žmogus gali įtakoti? – 95% priklauso žvaigždėms ir 5% žmogui, atsakoma tiems, kur tiki skaičiais. Arba senovine kalba sakytų daug kas stengiasi pakeisti, labai mažai kam pasiseka.

Kai prigimtinės kultūros kontekste kalbame apie likimą, šneka įgauna tokį atspalvį, tarsi kalbėtume apie gyvenimą pasroviui. Daugiausia ką gali nuveikti – atpažinti, kas tau geriausia tinka (kaip Jonas su Liucipieriaus dukteria susimirksėjo). Kažkoks atsidavimas likimui, aklas fatalizmas. Šitaip suprastas likimas įkalina ir žmogus tik abejingai stebi, ką su juo likimas išdarinėja. Tiek abejingai, kad galima atiduoti tai, ko nepalikai, ko dar neturėjai. Geriausiu atveju tokia nuostata veda į konfucianistinį dorybės puoselėjimą, nes kai kurios senosios dorybės tave knisa ir visai neįdomios, bet jas priimdamas savyje dorybes ugdai. Maždaug, man vemt verčia nuo kreipinių į dievus kaip per darželio šventę, bet kultivuodamas šias apeigas ugdau tam tikras dorybes? Įmanoma, bet aš taip netikiu.

Išsiruošia bernas laimės ieškoti. Ar jis iš tikro kuria kažką nauja, ar jam taip bobos po langu nulėmė? Jis yra laisvas kùrti ar tik kvailas? Neišmanėlis ar kuriantis naują dalyką, tokį, kurio dar istorijoje, bobų tekstilėje nebuvo.

Likimas turėtų būti vienodai nulemtas vaikui ir suaugusiam. Žvelgiant į vaikus aiškiai matosi, kokie jie skirtingi ir kokie skirtingi takai kiekvienam jų šviečiasi jau užžėlusioje žolėje. Žvelgiant į kasdienius vaikų žaidimus matosi, kokios pastangos yra kasdieniniuose jų žaidimuose. Kiek noro, laukinio veržimosi ir rimto susikaupimo dėliojant senus raktus, neveikiančius prožektorius ir kitus vertingus daiktus į savo rankinuką, kiek rimtumo stumdant vežimėlį su lėle, kiek atsargaus savo galimybių bandymo supantis ant sūpynių beždžioniškomis pozomis. Ir šitose nuoširdžiose pastangose vaikai yra laisvi, neabejoju. Jie patys bando tikrovę ir kuria ją naują, tokią, kokios dar nėra buvę.

Lygiai taip ir suaugusiems: atradę savo laimę ir einadami ten, kur šviečia likimo žvaigždė, mes tik teliukai vedami girdyti. Užėjus sunkumui ir negandai, sunkiai dirbdami ir nuoširdžiai stengdamiesi, mes daromės laisvi. Man atrodytų taip.

 

Paveikslėlyje: March Chagall, Žalias asilas, 1911. Jeigu tos trys bobos po langu Vitebske Chagall‘ui gimstant ir nupasakojo, kad jis tapys asilą, tai tikrai neįtarė kad žalią. O spalva čia viską keičia.