Pirmiausia atmintyje iškyla 2004-ųjų vasaros kelionė per Latviją ir medis senolis – šventoji liepa, kurios globėjai, artimiausio viensėdžio gyventojai, keliautojų prašo pasirašyti lankytojų knygoje. Koks artimas, tvirtas ir brangus savininkų ryšys su gamtos ir kultūros paveldo vertybe!

Panašiai ir dar iškilmingiau svečius ant Rambyno kalno kitados priimdavo Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamas Martynas Jankus. Jis duodavo pasirašyti Amžinojoje Rambyno knygoje. 1939 m., Klaipėdos krašto okupacijos išvakarėse išvykdamas į Kauną, M. Jankus su savimi nepasiėmė kitų daiktų, tik knygą. Paskutiniojo jos įrašo eilutės skelbia: „Šitoji knyga mums primins, jog mes mylėjome šventvietę ir tą žemę, ant kurios turėjome teisybę užgimti...“.

2016 m. birželio 7 d. Prigimtinės kultūros institutas savo nuosavybėn ir globon priėmė 80 arų žemės ūkio paskirties sklypą Senųjų Trakų seniūnijoje, Bedugnės kaime. Taip šią vietą vadino ir į ją žvelgė ankstesnis savininkas, matininkai ir žemėtvarkininkai. Tikrovėje – tai didžiojo Lietuvos ir Trakų kunigaikščio Kęstučio kariaunos laidojimo vieta, neįkainuojama XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir lietuvių tautos kultūros vertybė.*

„Kam to reikia, kam man tas paveldas ir kokia iš jo nauda?“ – prieš keletą metų taip manė maždaug kas trečias Lietuvos pilietis, kultūros paveldo vertybės, nesvarbu, piliakalnio ar istorinę reikšmę turinčio pastato savininkas. Padėtis iš esmės nepasikeitė ir šiandien – piniginės naudos jokios.

Prieš šimtą ir daugiau metų Pašatrijos dvarininkai, Šatrijos kalno valdytojai, už lankymą, atrodo, ėmė mokestį. Dabartinė valdžia nurodė rinkti pinigus už Kernavės piliakalnių lankymą, tačiau tai, laimė, išimtis. Tad kas lieka paveldo savininkams? Pirmiausiai žemės mokesčio ir paveldo vertybės priežiūros prievolė. Dar lieka garbė – tai, ko negalima nei pasverti, nei pamatuoti. Prigimtinės kultūros instituto steigėjai ir rėmėjai šiandien ją laiko svarbiausiu dalyku.

Man paveldo vertybės valdytojo garbė – iki šiol nepatirtas jausmas, nežinoma laikysena. Tai jokiu būdu ne kolekcininko džiugesys įgijus arba užvaldžius naują vertingą daiktą, o pirmiausiai mintis ir žinojimas, jog būtent Tu turi teisę, Tau tenka atsakomybė brangiausią vietą saugoti, globoti, tvarkyti. Jog nuo šiol Tu turi galimybę ja didžiuotis ir talkų, žygių, švenčių akimirkomis dalintis su kitais. Dalinimas, taip pat kaip dovanojimas, mūsų prigimtinėje kultūroje per amžius turėjo nepaprastą reikšmę – tai didžiausios laimės šaltinis.

 

Fotonuotraukoje – Bedugnės kapinynas, žvelgiant iš pietų. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka

----------

* Plačiau apie Bedugnės degintinio kapinyno tyrinėjimus žr.: http://www.atl.lt/2012/170-177.pdf