Seni kaimo žmones į daugelį dalykų žiūri žymiai natūraliau. Natūraliau, nereiškia brutaliau. Net ir tada, kai kalbame apie vienalyčius santykius. Seserystė, vienos lyties kūmystė, davatkynai žmonėms nuo seno pažįstami, ir tai gerokai skiriasi nuo šiandien kartojamų niekinamų stereotipų.

Kai viešojoje erdvėje kalbama apie vienalyčius santykius, randu trijų intonacijų žinutes. Pirma, europiečiai mus, čiabuvius, mokina, kad mūsų požiūris atsilikęs (maždaug, homofobija). Antra: „mes, LGBT, esame labai skriaudžiami ir mus reikėtų labai globoti“. Trečia: „jūs nenormalūs ir nenorime jūsų matyti“. Tokia nuomonių poliarizacija, kur bet kuris  požiūris ar bandymas suprasti būtinai bus priskirtas vienai iš aukščiau išsakytų nuomonių, neteisiais padaro visus, kurie žengia į šitų nuomonių lauką. Maždaug kaip pasisakymai žydų klausimu. Kadangi reikalas visus išpurvina, tai jis atrodo būsiąs purvinas.

Neseniai teko kalbinti seną kaimo moterį, kuri papasakojo apie matytus artimus dviejų moterų santykius. Jos kalba, viena vertus, buvo natūrali, t.y. priimanti be jokio vertinimo, antra vertus, ji aiškiai laikėsi savo, šeimos gyvenimo, taške. Būtent ši laikysena ir išprovokavo mano pamąstymus.

Niekas negali ginčyti žmonių noro gyventi kartu,jeigu jiems taip nutiko dėl gyvenimo, dėl keistų aplinkybių ar net likimo-. Niekas nenuneigs, kad dviems žmonėm geriau negu vienam. Jeigu dvi senos moterys ar dvi jaunos merginos susidėjo vienan daiktan ir dalinasi kuo turi, tai čia geras ir rimtas dalykas. Ne mano reikalas, kiek giliai jos dalinasi. Ar jos išsipasakoja tik joms dviem svarbius dalykus, ar jos dalinasi ir patalo šiluma – ne mano reikalas. Jos būva drauge. Šiuolaikinė visuomenė domisi, kas su kuo miega, ir nesirūpina, kas su kuo šneka, bet juk šiandien šnekėjimas žymiai retesnis ir vertingesnis dalykas negu miegojimas. Tai dar sykį sakau – lmanęs nedomina, kiek giliai du žmonės dalinasi bendryste, Jeigu šiuo dalinimusi jie įsipareigoja vienas kito neapleisti varge, bėdoje ir senstant,  – tai yra didelis  dalykas.

Dabar apie konkretybes. Vienalytės santuokos man nesuprantamos. Dievai šiame akte nedalyvauja, nes jų apskritai nėra zakse. Zakse piliečiai pasižada gyventi kartu prieš valstybę. Valstybei, kaip žinome, giliai vienodai ar jie pasižada, ar šiaip gyvena, nes pragyvenę vienerius metus kartu, skirtingos lyties piliečiai prilyginami susituokusiems (turiu omeny bent jau nekilnojamo turto dalybas). Gaunasi, kad tie, kur zakse bando įtvirtinti santuoką, praleidžia vienų metų luktelėjimą (gyvenimai be santuokos tam tikri užsakai gaunasi). Valstybėje faktinis gyvenimas prilygintas priesaikoms. Tad homoseksualai galėtų reikalauti ne santuokos, o kad įstatymas priverstinai įteisintų bendrą gyvenimą (nežinau, kokia jų dalis šito norėtų). Žodžiu, savo esme kalbėjimas apie vienalytes santuokas yra tik būdas užkariauti viešąją erdvę: „pagaliau man leiskite tą daryti“. Kada ore tvyro pergalės nuojauta, tai kiekvienas laimėjimas ar pralaimėjimas yra tik į gera. Dar labiau įtempia nervą. Tokie svarstymai viešoje erdvėje labai tolimi nuo to, kaip tokius žmones matydavo seniau. Jų visada buvo, niekas dėl jų labai nesijaudindavo, bet žmogiškai suprasdavo. Jiems taip išėjo.

Šių dienų išsikovojama viešuma iškelia anksčiau nebūtus klausimus. Ar gali vienalyčiai žmonės turėti vaikų?. Neįmanoma kūniškai. Tačiau galim pritaikyti tam tikrą techniką. Moteris gyvena su kita moterim ir „tarp kitko“ pastoja. Na, tuo norima pasakyti, kad sueitis nėra svarbi. Du vyrai gyvena ir įsivaikina vaiką. Nežinau, man atrodo, kad jie pamiršta savo pasirinkimą gyventi be moters, bet čia jau jie nesutiks. Nepritariu, bet turiu pripažinti, kad šitokios poros, regisi, būtų geresnė prieglauda vaikams negu Lietuvos vaikų namai.

Pats blogiausias dalykas šitoje byloj, man regisi, tariamai laisvas lyties pasirinkimas ar „atpažinimas“. Senatvėje vieni vyrai būna švelnūs kaip moterys, o kitos moterys apauga barzda. Žodžiu, ne visi vienodai vyriški ir ne visos vienodai moteriškos, bet lytis – tai kažkas esminio su kuo geriau nesusipykti, jeigu įmanoma. Dabar atsiranda nauja mada, praktikuojama net moderniausiuose Lietuvos mokyklose, kur bandoma vaikui padėti nuspręsti, kas jis toks: vyras ar moteris. Argi tik pradedantis gyventi vaikas turi galių pasipriešinti ideologijai ir priimti sprendimą? Žinoma, kad jis nieko nesirenka, jis dar ilgai tik renkasi pradinius duomenis savo spredimams, o šiuokart gali tapti mergaite vien todėl, kad tądien kiečiausia mašinėlė jau buvo paimta.

Kaip kuriasi vienalytės santuokos? Daugumoje mano matytų ir girdėtų atvejų, gyvenimo patyręs vyresnis draugas pakviečia į bendrystę savo jauną, tik į viešą gyvenimą išėjusį draugą. Tad dažnu atveju kartu su nauja tapatybę tenka prisiimi ir naują erdvų butą, prabangesnį gyvenimą bei svaiginančią karjerą. Čia toks niuansėlis, būdingas ir turtingam vyrui imant jauną mergelę į žmonas, o pastaruoju laiku ir gerai stovinčiai moteriai imant patrauklų jaunuolį. Miniu tai tik todėl, kad dėl „pašalinio“ gėrio kartais pasimiršta santykių svarba ir pasirinkta lyties tapatybė.

Senyva mano pašnekovė kalbėjo apie vyrišką moterį be jokios paniekos ir smerkimo, kalbėjo kaip apie vieną tylų gyvenimo aspektą. Man pasivaideno, kad būtent tokia laikysena yra teisinga ir galima bandyti ją trumpai nusakyti.

 

Nuotraukoje: ankštas Šilavoto davatkyno kambarėlis. Nenoriu davatkyno sieti su kūniško artumo santykiais, tik noriu parodyti, kad vienalytė bendrystė gali būti labai įvairi.