Aukso amžius baigėsi, šventosios giraitės tapo dar slaptesnės ir nuošalesnės. Anksčiau slaptąją vietą reikėjo ginti nuo svetimtaučių, o dabar ją reikia ginti ir nuo feisbuko ar žiniasklaidos. Artimųjų gentis susitraukė iki rankos pirštais paliečiamų žmonių, kurie, kaip bebūtų liūdna, nuolatos keičiasi. Slaptų vietų nuolatos mažėja, ir tikrumas slepiasi pačiuose pakraščiuose: ežero dugne, dabartinės pelkės dugne arba po autostrados pylimu. Iš esmės šventosios giraitės randamos jau ne edrvėje, bet laike, tuose nebūtin nugrimzdusiuose paslaptinguose nutikimuose.

Vedamas tyro praradimo ilgesio skaitau pasakas su savo mažaisiais. Kepta ragana, vaiko kraujas, paukštis gripas, kurį turiu papenėti savo mėsa, tapo mano kasdienybe. Šie daiktai niekaip nesusiję su žiaurumu, o tik su pasaulio tikrumu. Gerai jaučiu, kad tik turėdamas tikrą ir jautrų it gyjanti žaizda pasaulį galiu likti nežiaurus ir atidus. Todėl pasakos yra ne žiaurios, o jautrios.

Trikdo tai, kad pasakose nėra „laimingos pabaigos“, tokios, kokią ją mes įpratę vaizduotis šiandien. Tiesa, kad karaliūnas grįžta iš kelionės, karalaitę, kuri geidė jo mirties, pririša prie arklio uodegos, ir kaulelius paberia, o veda tarnaitę, kuri jam nuolatos padėdavo. Kai kurios istorijos baigiasi laimingai ir šiandienine prasme. Kitos baigiasi tiesiog teisingai. Karaliūnas pasiverčia gražiu eržilu, bet tėvas parduoda jį su visu pavadžiu – nebegali atvirsti. Raganius tuojau atpažįsta, kad eržilas – tai karaliūnas, ir liepia savo kareiviams jį sušaudyti. Veda jį sušaudyti, ir tik viena tarnaitė verkia. Tai tarnaitei sako: „kai mane šaudys, mano dantis įkris tau į šliurę, tu pasodink tą dantį sode“. Tarnaitė pasodina, ir išauga obelis. Karalius atpažįsta, kas per puiki obelis, obelį kerta, tarnaitė verkia ir skiedrą paėmus įmeta kūdron. Iš tos skiedros atgyja gaigalėlis. Šitas vaikams pasakojamas realizmas prilygsta iš Sibiro parvežtų kaulų „laimingai pabaigai“. Čia dar per gerai, veikiau skepetoj nuvežtai gimtajai žemei, į kurią karaliūną kokiam Sibire ir palaidos. Štai tau ir laiminga pabaiga.

Pasakoje karaliūnai tiek kenčia ir maino savo pavidalus, kad kalbėti apie laimingą pabaigą yra naivu. Vaikas nuolat pažadėtas – „atiduosi, ko namie nepalikai“. Užaugęs jis visą gyvenimą kovoja ir pagaliau ištaiso tėvo klaidą. Čia laimė? Jokios ten laimės, tik skausmingo tikrumo prisotintas vyksmas. Čia jau reikėtų nutilti - tiesiog eiti skaityti pasakų. Nepasaldintų.

Kai kas vis tik vertas komentavimo, tai – karališka buitis. Per daugelį pasakų ištyriau, kad karaliaus namuose stovi krosnis. Šventes karalius rengia, kai linksma arba kai nori nugalėti liūdnumą. Į puotą karalius sukviečia didžiūnus, ponus ir šiaip paprastus žmones. Kertinis veikėjas, pavyzdžiui, Jonas, sėdi prie krosnies ir pasakoja savo: kad jis galėtų slibiną nugalėti. Arba kad jis (o ne tas būsimas jaunikis) galvas nukirto. Arba kad jis žino, kaip išgydyti karalaitę.

Karaliaus namuose tvarkinga. Dvaras aptvertas, takai būna išgrįsti, net auksu ar sidabru, nors kai kur tiesiog gražų sodą karalius prie namų turi. Viskas sutvarkyta, bet yra vietos paslapčiai. Vienu atveju, tarnai prasitaria (nors buvo užginta), kad karalius turėjo ir daugiau vaikų. Kitu atveju, sodo gale stovi mūrinė trobelė, geležiniais lankais apjuosta ir devyniom spynom užrakinta. O dar kitur išjodami vyresni broliai prilipina raštelį stalo apačioje. Kai jaunėlis brolis gimsta, paauga – reikalingą žinutę ir randa. Paprasta.

Karaliaus namuose vynas geriamas vienu mauku. Čia ne ta varliaėdžių tradicija, kuomet geriama gurkšneliais, skalaujama, čepsima ir laukiama pamažu ateinančio svaigulio. Vynas geriamas vienu mauku: puskirbiris, o galiausiai ir kibiras. Ir geriamas vynas tam, kad atneštų jėgą: kaip plunksną tūkstančio pūdų akmenį per galvą galėtum permesti. Šitas vynas neišgaruoja, stiprumas lieka visam gyvenimui. Nepainioti su stipriais gėrimais, kurių prigirdo karalaitį. Ten kita istorija: mergelė suranda savo karalaitį, bet tas jau ruošiasi vesti kitą. Likimo skirtoji mergelė apsimeta senute ir parodo tokį dalyką, dėl kurio kita mergelė (toji, kur per klaidą), leidžia senutei po lova permiegoti. Ji guli po lova ir per visą naktį pasakoja karaliūnui, kas jai nutiko, kaip jinai iki karaliūno stiklo kalnu geležiniais smaigeliais lipo. Bet karaliūną mergelė stipriais gėrimais prigirdo, tai jis kietai miega ir nieko negirdi. Taigi, nepainiojam vyno su stipriaisiais gėrimais.

Žinot ko gali taip norėtis, kad leistum kitai moteriškei po tavo būsimo vyro lova miegoti? Ratelį, kuris iš samanų verpia ir puikiausi šilkų audeklai išeina. Ir peiliuką, kuriuo pagalį droži ir aukso skiedrelės krenta. Mano mažylis sakė tokį peilį pasidarys, kai užaugs. Aš tai jau nespėsiu. Aš tik galvoju, ar per mano šventes yra vieta prie krosnies tam Jonui, kuris sėdi ir pasakoja dalykus, kurių aš visai neįtariau ir negirdėjau...

 

 

Iliustracijoje Mariaus Jonučio paveikslas M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“. Autorius leido naudoti iliustraciją, jei straipsnis nebus nehumaniškas ar įžeidžiantis. Nors ir miniu kraujo gėrimą bei keptų raganų valgymą, nusprendžiau, kad straipsnis nėra nehumaniškas.