Kaip kirpsimės? – klausia manęs kirpėja vos atsisėdus į kirpėjos krėslą. Dabar aš turiu nupasakoti savo norą bei įsivaizdavimą (kuris jau dešimt metų nesikeičia) ir pagal tai būsiu nukirptas. Kur dar kasdienėje buityje susiduriu su tokiu neapibrėžtu, tačiau privalomu uždaviniu?

Geras siuvėjas seniau buvo tas, kurio rūbas gula prie kūno ir kūną perdaro pagal visiems suprantamą norą. Raišam paslepia jo trumpesnę koją, moteriai krūtinę padidina, menkesniam vyrui pečius paryškina. Būtent tas kūno perdarymas pagal kiekvieno pageidavimą tikro, gero amatininko bruožas. Dabar gi viskas apsivertė. Užuot rūbą pagaminus tiksliai pagal gymį, rūbų pasiuvama šimtai tonų. Tuomet keliaujam į krautuvę, kur guli jau paruošti rūbai, ir bandome pritaikyti savo kūnui. Kaip tai vyksta?  Buvo laikomasi prielaidos, kad kūnai iš esmės vienodi, na, yra kokia 16 grupių. Vadinasi, prisikiriam savo kūną vienai iš grupių (iš esmės dydžiui) ir žiūrim, gal kas nors tiks. Žinau savo kūno dydį, kažkas tinka, kažkas netinka, o kažkas tinka labiausiai. Nes beveik niekas nekliūva.

Dabar įsivaizduokim pasaulį, kur visi rūbai, batai, naudojami daiktai pagaminti tiksliai pagal poreikį, tiksliai pagal norą ar užgaidą. Batai tobulai apgaubia keltį. Medinė durų rankena, prie kurios žiemą neprišąla ranka. Kastuvo kotas pritaikytas pagal ūgį. Vonia pritaikyta pagal šeimos narių kūnus. Namas pastatytas, pagalvojus apie visus gyventojų poreikius. Kažkoks be galo patogus gyvenimas. Sunkiai įsivaizduojamas ir pasiekiamas, nes dažniausiai žmonės net nežino, ko nori.

Sovietiniuose butuose su įspūdingo ankštumo virtuvėmis nenumatyta, kad žmonės bendraus ir leis laiką prie stalo. Ten užprogramuotas dirbantis žmogus, pietaujantis valgykloje, grįžtantis namo atgauti jėgas. Dabartiniuose namuose pagalvota šiek tiek daugiau, bet galvojama atsispiriant iš turimo gyvenimo supratimo. Name yra pakankamai vietos seniems, šiuo metu nenaudojamiems daiktams? Namas tinkamas auginti du ar ir penkis vaikus? Name yra vietos atsikraustyti pasiligojusiems tėvams? Numatyta vieta akvariumui, o ar yra atskiras įėjimas šuniui? Dažniausiai tiek giliai namai nebūna pritaikyti prie gyvenimo būdo, ir gyvenimas taikosi prie esamo namo kaip pėda bando išsigaubti pagal fabrikinio pado kurpalių. Architektų dienos bėga sprendžiant užduotį, „o kaip mano namas atrodys kaimynams“? Gyventojas matuojasi butą kaip naujas kelnes, o papilnėjus gyvenimui keičiami namai. Apatinio trikotažo dažniausiai nesimatuojame, nes?..

Mūsų bičiulis Vykintas kasinėdamas Bajorų kapinyną prie Briaunio ežero iškasė kabliuką:

Susidomėjau šio kabliuko forma, galvodamas, kad toks jis padarytas ne todėl, kad kalvio rankos kreivos, o todėl, kad tokį norėjo padaryti. Taigi, dydis atitiktų dabartinius kabliukus Nr. 4. Dabartiniams ežerams tai jau gana didoki kabliukai, kuriais vasaros metu būtų tinkama traukti bent kilogramo dydžio karšius, lynus ar didesnius ešerius. Tokiai žuviai ištraukti reikia tvirtumo, tad atsižvelgiant į turėtus metalus kabliukas storesnis nei šiandien gaminami. Viena vertus, šis storis yra trūkumas (kablys labiau pastebimas, sunkiau užnerti masalą), antra vertus, kablys turi savo masę ir jį naudojant su plūde jis tarnauja svareliu (nebereikia švinuko). Kadangi dabar Briaunio ežeras uždumblėjęs, veikiausiai ir tais laikais buvo linkęs dumblėti, greičiausiai meškerė buvo plūdinė. (Dumble dugninė gaudo prasčiau, be to, didesnė tikimybė kablį nurauti.) Tokiu atveju po plūde pariši kablį ir turi paruoštą sistemėlę – nereikia svarelio. Genialu ir paprasta. Meškerė turėjo būti būtent plūdinė ir dėl to, kad ašutas nebuvo labai stiprus, tad ir užmetęs ilgesniam laikui be priežiūros neteksi kabliuko, kuris buvo brangus.

Ilgesnis kotelis reikštų, kad buvo naudojamas didesnis masalo kuokštas: sliekas, žiogas, laumžirgis ar pilnas kotelis priveriamas šutintų kviečių. Didesnis masalo kuokštas pritraukia didesnę žuvį, šitą mes žinome ir dabar. Jei žuvis plėšri, ilgas kotelis padeda ištraukti žuvį, nes dantyta žuvis ne taip greitai nukanda ašutą ar virvelę, ant kurios kablys parištas.

Dabar apie kotelio formą. Labai įdomus viršutinės kotelio dalies lenktumas. Veikiausiai jis neleistų žuviai susičiaupti iki galo, o tai sumažintų ašuto nukandimo tikimybę, bet čia jau reikia bandyt realybėje.

Dabartiniuose kabliukuose siekiama paslėpti smaigalį, nes balta (t.y. neplėšri, bedantė) žuvis, pajutusi jo aštrumą, kabliuką spjauna. Žuvis kabliuką laiko lūpose gana ilgai, tikrina, ar nėra ko įtartina, ir pamažu ryja kabliuką gilyn. Tik tada jau galima žuvį pakirsti ir imti traukti. Žuviai kotelį justi tarp lūpų nėra nieko gąsdinančio – kietos kaip kotelis yra ir žiogo kojos, ir ryjamos žuvelės kaulai, bet išgąsdina būtent duriantis smaigalys.

Čia kinas pagamino tiesų kabliuką ir bando paslėpti patį smaigalį. Trečiame paveikslėlyje dar viena modifikacija, kur kabliukas formuoja apvalios formos gniužulą, paslepiant aštrų smaigalį:

Norėčiau pabandyti žvejoti Bajorų formos kabliu. Prisėdau prie e-bay (kur, atrodo, gali rasti visko) ir pabandžiau surasti panašiausios formos kabliuką. Paveikslėlyje Nr. 4 matome rezultatą. Nelabai vykusį, mano galva, Bajorų formos kablys labiau vykęs:

Kur gauti tiksliai tokios formos kabliuką? Kalvis žinojo, kodėl tame ežere toks kabliukas yra geriausias, o aš nebežinau.

– Meistre, nukalk man šitokį kabliuką...