Gyvenimas su uniforma

 

Kiekvienas mūsų turime mylimas vietas. Vietas, kuriose norime ilgiau pabūti, kurias kažkada slapta atradome arba aptikome visai neseniai. Gal tai ne tiek vietos, kiek mus apimanti netikėta būsena, naujas pojūtis ten nukeliavus.

Geriausia į tas vietas grįžti taip, kaip nuvykai pirmą kartą – laivu į atokią Nemuno salą, tranzu į Vilnių, naktį autobusu iki kaimo stotelės ir pėsčiomis laukais iki namų klegant laukinėms žąsims. Norisi visada įeiti tuo pirmuoju būdu, kitaip ji greičiausiai gali likti nebyli.

Dabar iš kitos pusės. Neseniai plaukėme per Marias į Nidą. Bangos, purslai, kažkiek baimės, daug erdvės ir laisvės, ir pagaliau pasiektas krantas. Nidoje išlipome savo šlapiais kasdieniais rūbais, vėjo išpustytomis galvomis. Jaukios Marių smiltys, švelnus vėjas, žemi nameliai iš karto įvilko į pamario gyvenimą. O aplink vaikščioja žmonės, vieni pasipuošę vos ne vakaro sukniomis, kiti itin  sportiški, pasidabinę sunkiais fotoaparatais ir naujausių technologijų treningais. Ne šlapi ir ne suveltais plaukais. Vaikšto ir kvėpuoja savo  atsivežtu oru, nėra aišku ar iki savo viešnagės pabaigos nusirengs įprastą uniformą, ar taip ir išvažiuos saugūs ir nepaliesti.  Ir ne dėl to rašau, kad savo išplaikstytais rūbais būtume pasijutę blogai, anaiptol, labai savi marioms, kopoms, pilnačiai.

Tai aš ir mąstau apie tas uniformas, kurias rengiamės kiekvieną dieną, kurios mums suteikia formą ir galimybę būti tokiais ir, deja, ne kitokiais. Aš čia nekalbu apie kompleksuotą būtį, kuomet žmonės bijosi pasirodyti kitiems, kokie jie kartais būna, ir slepia savo buvimą nuo kitų. Aš nekalbu apie tas kraštutines formas, kuomet aukštakulniais avinti moteris iš tolo ataidi savo kulniukų kaukšėjimu, teikdama tą foną, kurį anksčiau miestams suteikdavo vežimus ir kalamaškas tempiantys arkliai. Nereikia tokių kraštutinumų, gana žymiai švelnesnių mus suvaržančių pasipuošimų. Kiekvieną rytą prausiuosi, skutuosi, rengiuosi tuos rūbus, sėdu į tokią mašiną, sėduosi prie to rašomojo stalo. Po šių veiksmų gyvenimas dalis būties man atsiveria ir kita dalis užsiveria. Kiekvienas buvimas turi savo uniformą. Mokyklinė uniforma, darbinis aprangos kodas, ligoninės pižama, piligrimo lazda. Žmogus ieško kaip įdaiktinti savo buvimo kryptį, kad netaptų vėjyje blaškoma nendrė, kad ilgai ir nuosekliai judėtų pasirinkta kryptimi. Visa tai uždeda tokią keistą uniformą, kuri gera kasdienai, bet visai netinka laisvadieniui. Gerai yra  mokėti šventą dieną išlipti iš darbinių kostiumų ir iš prižiūrėtų mašinų.

Vieni buvimo būdai sukurti dizainerio, kolektyvo vadovo ar žmonių noro sunorminti mūsų kasdienybę. Kiti randasi iš ilgo buvimo vienatvėje ir savyje. Man patinka įdėvėti, tegu ir apiplyšę rūbai, rankų nugludinta medinė rankena, išvaikščioti takai, nudilę batai.

Išsimušę batai teikia žmogui tokį pat stabilumą ir kryptį kaip ir naujausio modelio mašina. Naujas mersas arba solidus kostiumas gražu, su jais jautiesi elegantiškas ir tviskantis. Tokiu norisi ne vienam būti.. Dėl išklypusių batų niekas nesikauna. Kam jie? Įbūti, sugyventi, savi – gyvenimui kryptį jie neprasčiau suteikia. Štai todėl apsilaupęs dviratis ar tie seni batai duoda gyvenimui gilesnį stabilumą nei naujas mersas, kuris rytoj jau nebus naujas.

Abrozdėlis iš asmeninio archyvo, XX a. trečias dešimtmetis.