Šių dienų beraštė istorija. Ar vėlės spėja grįžti?

Sakytinė ir dainuotina tradicija piešia tik bendrą provaizdį, kuriame  istorinio laiko nėra. Bet jei priimsime požiūrį, kad laikas ir pokyčiai yra, tuomet šiuos svarbiuosius įspaudus renka archeologai. Iš archeologų sužinome, kad prieš mus gyveno keletas skirtingų gyventojų bangų, kurias lydėjo nauji įrankiai, ginklai, skirtingos formos kaukolės ir skirtingi laidojimo būdai.

Seku mintį archeologų požiūriu. Ginklų mes šiuo metu neturime. Mes esame beginkliai ir galvojame, kad todėl esame mandagesni. Mūsų įrankių nusakyti neįmanoma. Jie keičiasi taip greitai, kad nauja įrankių karta ateina ne per šimtmečius, o per vienerius metus. Dauguma įrankių plinta ne dėl juos naudojančių žmonių, o dėl reklamos arba paramos. Ir vienas, ir kitas atvejis apkrėstas noru turėti, bet ne noru kurti, daryti. Nieko verto aptarimo.

Apie šių dienų kaukoles nedaug žinau. Kaukolės keičiasi dėl karų, nepritekliaus ar užklydusių kitataučių. Bet žymiai labiau jas įtakoja pagerėjusi mityba. Stebint praeito šimtmečio pradžios nuotraukas stebina kitos kūno proporcijos: žemas ūgis, ilgos rankos, žema kakta. Mūsų kūnai ištįsę ir didesni, mums, regis, žymiai sunkiau juos užpildyti gyvybe. Be to, sako, jie prisotinti konservuojančių medžiagų ir žymiai prasčiau ỹra. Čia tokia mūsų dienų paraiška į amžinumą.

Ryškiausius gyvenimo būdo pasikeitimus žymi laidojimo tradicijos. Perėjimas prie laidojimo pilkapiuose, keitimasis iš degintinių kapų į griautinius, besikeičiančios įkapės žymėjo radikalų kultūros pokytį. Viena yra į kapą įdėti naujausią romėnišką monetą, o kita nustoti laidotis žemėje ir kelti kūną į medį.

Kai buvau mažas, laidotuvės buvo labai aiškus ir stiprus nutikimas. Žmonės atlikdavo kažką labai neįprasto: liesdavo šaltus velionio pirštus, fotografuodavosi prie karsto, sudarydavo procesiją, verkdavo, kartais raudodavo. Eglių šakom nubarstyti namų takeliai, vainikai, karstą vežantis sunkvežimis su keturiais berželiais bortų kampuose. Įtampa kildavo, kol pirmi žemės bumbtelėjimai į karstą išspausdavo kūkčiojimą net vyrams. Po to, eidami į darbą, nešiodavo gedulo ženklą. Tai jau toli nuo mūsų laikų.

Daugelio mano draugų galvose dominuoja žili plaukai. Ne, mes dar ne seni, bet vis dažiau akiplotyje pasirodo laidotuvės, kuriomis mes rūpinamės. Mes aptikome, kad šarvone jau rūpinasi patikimos specialistų rankos. Nebėra prausimo, barzdos skutimo, rengimo, budynių per naktį. Mirusysis nakčiai pasilieka savo trumpalaikiam ofise, o artimieji eina namo. Pailsėti, nesijaudinti, kuo mažiau santykio su mirusiu kūnu, nes jį matant ir liečiant labai sunku patikėti, kad jis jau nebe jis. Raminančių dozė.

Išeinanti mūsų tėvų karta ėmė degintis elektros krosnyse. (Čia ne žemės trūkumas, nes tauta vis nyksta – nėra kam ją tausoti). Tas keistas žodis kremavimas galutinai pribaigė laidojimo tvarką. Artimieji nebeprisiliečia prie mirusiojo ir mirusiojo palaikai nebetrikdo savo beprasmybe. Mirusysis vežamas į kitą miestą, o iš ten grįžta nerūdijančio plieno kapsulėje. Žmogus pirma suyra, o po to dar vyksta patalpinimas į žemę arba iškilmingą lentyną. Kada atsisveikinti? Išlydėjimas į krematoriumą labiau techninis, o pelenų palydos vyksta sklandžiai ir lengvai. Nelabai aišku, ar vėlės spėja grįžti kartu su pelenų automobiliais, ar grįš po kurio laiko kaip kitam rajone paleistas katinas. Grįš kaip gėla, kaip skaudus skundas sapne. Kūną atiduodame pasirūpinti kitiems, bet be jo sunku suvokti mirties artumą ir beprasmybę, viso gyvenimo pabaigą. Netektis ir gėla nepakylėjama iki raudos, nepasakyti žodžiai nekyla iki giesmės. Tylus priekaištas sau: reikėjo dar pabūti su juo.

Šita neišsakyta bei iš gyvenimo išstumta mirtis ir yra ženklas paliekamas archeologams. Tautos gyvenimo posūkis, kuriame palaikai virto metalinėmis kapsulėmis o pomirtinės kaukės kalamos akmenyje. Tie patys žmonės, tas pats kraujas, bet pakako pastatyti keletą krematoriumų ir tauta lengvai perėmė naują kultūros formą, kaip kažkada buvo perimti laiviniai kovos kirviai ir brūkšniuotoji keramika. Protu aš šiai kultūrai nepriklausau, bet yra beveik tikra, kad ir mano dalis turės sterilume liesti metalinį kapsulės paviršių, užuot užklotam žeme justi ošiančius medžius ir moliu besisunkiantį lietų.

Paveikslai

1.  Šeima atsisveikina su velione ir su ja fotografuojasi. Visų žvilgsniai nukreipti į mirusiąją

2. Artimieji darosi prie karsto nuotrauką atminčiai

3. Atsisveikinimas su velioniu prie pirkios ir eglaitėmis papuošto sunkvežimio. Rimdžiūnų k., Gervėčių apyl., Baltarusija) Nuotrauka iš Janinos Kaltonienės albumo. Martyno Vingrio ir Manto Lapeikos reprodukcija

4. Aleksandro Papreckio iš Pakalniškių k., Skuodo r., laidotuvės tremtyje Bolšaja Rečka, Irkutsko sr., 1951 m. Prieš išlydint į kapines, vainikais papuoštas karstas su velioniu pastatytas lauke prie barako. Su žvakutėmis rankose prie tėvo stovi sūnūs Vladas, Vytautas, dukra Aliona, žmona Antanina ir marti Birutė.  Užrašas ant nuotraukos nugarėlės: „Prisimink, Broniau, savo tėvelį, nors grabo lentoje. Broniui – Vytautas. Nuotrauka iš Vlado Papreckio albumo. D. Vaitkevičienės ir Rūtos Valaitytės reprodukcija

5. Sunkvežimis, papuoštas eglaitėmis, lietuvių tremtinių laidotuvėse Sibire. XX a. 6 dešimtmetis, Šamanka, Irkutsko sritis. Nuotrauka iš Vlado Papreckio albumo. D. Vaitkevičienės reprodukcija

6. Laidotuvių procesija iš miestelio link kapinių

7. Atidarius karstą prie bažnyčios, visa giminė fotografuojasi prie velionio

8. Karstas iškilmingai išnešamas iš bažnyčios. Bronės Astramskienės laidotuvės Šilų kaime, Panevėžio r. 2011 m.  D.Vaitkevičienės nuotrauka

9. Velionė nešamas per kapines. Bronės Astramskienės laidotuvės Šilų kaime, Panevėžio r. 2011 m.  D.Vaitkevičienės nuotrauka

10. Atsisveikinimas su  Broniumi Štura Girių kapinėse, Gervėčių apyl. (Baltarusija). Karstas atidarytas, dangtis padėtas ant žemių pylimo greta kapo duobės. Velioniui ant rankų uždėta nosinė ‒ senovinė įkapė. Nuotrauka iš Janinos Koreivos albumo. Daivos Vaitkevičienės ir Manto Lapeikos reprodukcija

11. Atsisveikinimas su Marijonu Barausku prie atdaro karsto kapinėse. Artimieji bučiuoja velionį į kaktą ir į krūtinę. Gudininkų k., Gervėčių apyl. (Baltarusija). Iš Lilės Barauskaitės-Belovenko albumo. Gabrielės Balčiūnaitės ir Manto Lapeikos reprodukcija.

12. Pirmąją saują ant velionės karsto beria šeimos nariai. Bronės Astramskienės laidotuvės Šilų kaime, Panevėžio r. 2011 m.  D.Vaitkevičienės nuotrauka