Lisabonos centrinė gatvė, pagal kurią rikiuojasi svarbiausi valstybiniai pastatai, lenda per imperinės didybės vartus ir atveda tave prie vandenyno. Gatvė pereina į plačius laiptus, kurie leidžiasi į vandenį ir čia nesibaigia, o tęsiasi į tolimus kraštus (beveik esu tikras, kad tie laiptai iškyla anapus vandenyno, pagrindinėje Portugalijos kolonijoj – Brazilijoj). Pamatęs šitą gatvę supranti, kad tai jūrininkų tauta, kad ši tauta turi plačios laisvės nuojautą ir begalinių galimybių skonį.

Lietuvoje vanduo gėlas, takus ir gaivinantis. Jo daug, jis pilnas slėpinių: sietuvos, sėkliai, duburiai, sūkuriai, žuvys, lobiai, nuskendę bažnyčios, iš dangaus į daubas nusileidę ežerai. Šitoj erdvėj žmogus dirbo valtį, laivą ar luotą ir plaukė. Kokiais 1970-80 metais (vyresni prisimena) apie Kauną Nemuno ir Neries pakrantės buvo nusėtos mažais uosteliais. Medines masyvias valtis rakindavo sunkiomis grandinėmis prie į akmenis įtaisytų metalinių žiedų. Kur tos valtys dabar? Supuvo? Senieji meistrai išmirė? Žmonės nustojo plaukioti?

Medinė valtis laiko 15-30 metų. Reikia kasmetinės priežiūros, pakamšyti, pasmaluoti. Valtis darančių meistrų yra ir dabar. Vienoms valtims pūvant, gali būti sėkmingai gaminamos kitos. Bet kažkas pasikeitė.

Žvejai persėdo į gumines valtis ir nuleidžia jas į vandenį tik savaitgaliais. (Beje, žuvį jie paleidžia ir valgo pirktą prekybos centruose). Iškylautojai susėdo į baidares. Nemunu nustojo kursuoti krovininės baržos. Į Nidą nebeplaukia „Raketos“, panemunių gyventojų namo neveža „Zaria“ laivai. Retas prisimena, kad Kaune apie 1960-70 metus kursavo vandens taksi. (Greiti, su įmontuotu „Pobiedos“ varikliu žymiai greičiau pasiekdavo pakrančių romantiškas vieteles nei taksi automobiliai. „Sumoki 3 rublius ir važiuoji su panele į Lampėdžius ar Pažaislį, kai HES‘o dar nebuvo.“) Didžiuosius laivus, besikuriant Respublikai, privatizavo ir supjaustė į metalą. Priekrantės žvejai savo valteles supjaustė prieš dešimtį metų, kuomet ES skyrė išmokas už savo laivų susinaikinimą.

Ant vandens beveik nieko neliko. Sutiksi kauštelėjusius baidarininkus su nuomuotom baidarėm, kuokštą reglamentavimo užgožtų žvejų ir saujelę turčių su prabanga jachtklube. Man regisi, kad Lietuva šituo prarado dalį savo laisvės, dalį žinojimo, kad yra kita šalis, kur aukso obuoliai auga, kad po kojomis visada yra šalta ir bauginanti gelmė.

Atsiradus benzininiams varikliams buvo natūralu persėsti iš medinių valčių į motorines. Lietuvoje be specialių leidimų leidžiama plaukti tik labai silpnais varikliais – iki 5 arklio jėgų. Toliau prasideda ilgi biurokratų koridoriai su sveikatos tikrinimais, tokiais pat kaip ir tolimųjų plaukiojimų jūreiviams, su egzaminais, kuriuose reikia mokėti skaityti jūrlapius, mintinai kalti galimų nuobaudų dydžius, su ganėtinai brangiomis techninėmis patikromis. Olandijoje, kuri visa išraižyta kanalais, be ribojimų galima plaukioti iki 25 arklio jėgų varikliais. Laivų čia daug, jie lėtaeigiai ir išpuošti. Skandinavai visai nereglamentuoja laivelių, tad valtys čia paprastesnės, dar labiau paplitę, su galingesniais varikliais, nes dažna jų savaitgalį išplaukia į jūrą. Skandinavas, užuot derėjęsis su valstybe dėl teisės plaukti, turi prigimtinę teisę ir pareigą išmokyti valdyti laivą savo sūnų. Ar gyvent pagal prigimtinę teisę saugu?–– Kvailiai ilgai neplaukioja...